Poezija
07.28. Net kai tu vienas
Kęstutis Trečiakauskas
Net kai visi visi neteisūs
Ir tiktai vienas tu teisus,
O jie tave- neteisūs teisia,
Tu nepalūžk. Būk prieš visus.
Baisiausia, kai visi prieš vieną,
Sunkiausia- būti su tiesa.
Geriau prakeik tą rūsčią dieną,
Jei tau užges tiesos šviesa.
Tik neik į neteisiųjų minią-
Jie pasmerkti. Jie nelaimės.
Kas pragaran takus išmynė,
Likimas ten juos ir numes.
Gimtoji nuodėmė
Kur tas žaltys, sugundęs jauną žydę,
Pavertęs nuodėmingais mus visus?
Juk Rojaus obelis lig šiolei žydi,
Lig šiol brandina draudžiamus vaisius.
Bet ne dėl žalčio, o dėl moters grožio
Ragaujam juos kasdien ir atvirai.
Ta nuodėmė sunki, bet ją užgožia
Saldumo dieviško ją lydintys kerai.
Kas būtume be nuodėmės užgimę,
Neatgailaudami, tik girdami save.
Juk gavome palaimintą likimą,
Ta nuodėme ir Biblija gyva.
Ar buvo verta?
Trumpas tas šuns gyvenimas,
Bet netgi už jį anksčiau
Iš šito pasaulio genamą
Ne vieną žmogų mačiau.
Kokiom svarstyklėm pasverti
Ir kokiu saiku atseikėti?
Nežinom, ar buvo verta
Net jo atėjimą sveikinti?
Bet kas gi brėžia tą ribą
Tarp esaties ir dūlėjimo?
Žmogus, ar dangaus taryba?
O mes ką, ką mes galėjome?
O gal tai tėvai, seneliai,
Kaip teigiama, kuria karmą-
Vieniems, kur į dangų kelia,
Kitiems, kur bedugnėn garma.
Liga
Servilizmas- mirtina liga,
Plintanti per žodį ir per jėgą.
Buvo jo pradžia. O pabaiga?
Vergo smegenys lig šiolei miega.
Gladiatorių arenose kraujais
Aptaškytas Romos koliziejus.
Tai kartojas ir naujais laikais-
Stūkso palei sieną mauzoliejus.
Dar baudžiauninkų kapelių kauburiai,
Ne visi dar išarti ir apakėti,
Bet ginkluoti ainių jų būriai
Eina mirt už savo vadą tėtį.
Ne namų ir ne tėvynės eina ginti
Paversta minia vergų tauta.
Taip išauklėti ir taip jie išauginti-
Jiems brangesnis karas nei taika.
Šypsos nepakeičiamas jų vadas,
Lankstosi ir ploja jam vergai.
Nebaisu jiems nei mirtis, nei badas.
Jie laimingi.Dvasios ubagai.
Atgal
