Poezija
07.21. Horizontas
Kęstutis Trečiakauskas
Einu,einu ir rodos tuoj pasieksiu
Tą ribą, kur tarp žemės ir dangaus.
Bet ji vis tolsta. Myliomis, ne sieksniais,
Palauksiu kolei kojos atsigaus.
Ir vėl keliausiu į stebuklų šalį,
Tas horizontas, regis, taip arti.
Kodėl pasiekti niekas jo negali,
Kodėl žmogaus dalia tokia karti?
Kėdainių Radvilos
Kėdainių senamiestis. Akmenys bruko,
Kur Radvilos žirgo kanopos kaukšėjo.
Kas elgetai menką varioką įbruko?
Juk švedai seniai iš Kėdainių išėjo.
Kentėjo apleistas ir alkanas miestas.
Aštuonios tikybos. Ir visos kaip tikros.
Apgavo tie švedai. Bet burtas jau mestas.
O laikrodžiai ėjo. Ir svėrė svarstyklės.
Iš ten, už Nevėžio, kur rytas nubunda,
Prabilo varpais ta raudona bažnyčia.
Ką reiškia jų gausmas- ar džiaugsmą, ar skundą?
O gal pajuokaut sugalvojo kas tyčia?
Nebėr kunigaikščio. Ar Radvila mirė?
O kriptoj bažnyčios jau uždegtos žvakės.
Juodi apdarai. Slenka moterys, vyrai.
Tai Radvila mirė? Kodėl nepasakė?
Jo karstas seniai sidabru jau apkaltas.
Kalvinų bažnyčioje gedulas.
Jį išdavė švedai. Bet jis juk nekaltas.
O Dieve, koks šaltas jo patalas.
Ar žodis gims?
Vis negaliu nusiraminti,
Vis niekaip negaliu nurimti,
Šalna pakando mano mintį
Ir negalėjo žodis gimti.
Ar dar įstengs mintis pražysti,
Ar gyvas žodis dar išskris?
Bet jeigu jo nepripažįsti,
Tai kas ištarti jį išdrįs?
Neišėjo
"My uchodim ostavajas"-
Kalambūrinė tiesa.
Kai nelaimės bėdą vejas,
Praeities juoda tamsa.
Kai ir priešas tarsi draugas,
Juodas melas įtaigus,
Nuo mirties nebesisaugom
Ir įšduodame draugus.
Neišėjo- pasiliko.
Ėda kaip liga baisi.
Ar nematom pakaliko?
Ar susirgome visi?
Aš savo kelią sau išmyniau
Į tavo širdį užrakintą
Auksinio rakto neradau,
Bet viskas keičiasi ir kinta,
Tad vien sėkmės linkėjau tau.
Daugiau keliai nesusipynė,
Netrukdė kryžkelės keliaut,
Aš savo kelią sau išmyniau,
Savim išmokau pasikliaut.
Ir atvykau į laimės stotį,
Ir vėl lėkiau su vėjeliu.
Kas gali laimę man atstoti,
Kai toks laimingas būt galiu.
Atgal
