Poezija
07.15. Tai mano Nemaitonys
Jonas Staliulionis
Kai Klėriškėse pasuku iki ašarų pažįstamu keliu ir pro Makaravičių sodybą neriu į Bučionių mišką, net širdis tankiau pradeda plakti – tuoj Nemaitonys. Su vėjeliu skrendu aprūdijusiais “Žiguliais”. Net šiurpuliukai gnaibo, kai mašina sminga nuo statesnių kalnelių. Lekiu, o iš pakelės alksnynų pakvimpa žemuogės. Mat vaikystėje, prisiskynęs ąsuotėlį uogų, eidamas namo, mėgaudavausi skaniu aromatu.
Jonas Staliulionis
Spusteliu “gazą” ir išnyru ant keliais beržais paženklinto Grigaliūno kalno. Viskas kaip ir mano eilėraštyje: “Ak tie mieli kalneliai, kloniai, ir pakelėj berželiai du – tai mano kaimas Nemaitonys skambiu pagonišku vardu”. Teisus rašytojas Romualdas Granauskas, sakydamas, kad peizažas, kuriame gimėm ir užaugom, veikia mūsų rašymus. Tikrai taip. Žinau, kad ligi karsto vaikščiosiu savo upelių pakrantėmis, pamiškių keliukais, o klajodamas tėviškės laukais, surasiu ir atpažinsiu takelį, kadaise atvedusį mane į Vaitkūnų pradžios mokyklą.
Autobusų stotelė po beržais vadinasi Nemaitonys II. Užlėkęs ant kalno, stabteliu ir gėriuosi atsivėrusia kaimo panorama. Žiūriu į Rinos revą ir prisimenu tėvą: “Tai šitie Rinos šaltiniai nuo caro laikų girdė didelį mūsų kaimą”. Vanduo, netilpęs į kibirus, mažyčiu upeliu čiurleno per mūsų giminės, pravardžiuojamos Čiaplinskais, atšlaimą, aptvertą pinučių tvora, į Alėcą. Nuo Grigaliūno kalno žiūriu į alksniais apaugusį Švenčiaus ežerą į žalią, ant skardžio medžiuose skęstančią tėvų sodybą. Tai tėvas su broliais Smetonos laikais išardė prie Rinos revo stovėjusius senus, dar tėvo senelio Martyno statytus netašytų rąstų trobesius ir, atvežę ant ežero kranto, pažymėta eilės tvarka sudėjo. O eglaitėmis jau aš po dvidešimties metų per 1957 metų moksleivių rudens atostogas apsodinau. Ant malkų vežimo iš Bučionių miško parsivežiau apie du šimtus sodinukų. Dabar tos eglės nuo pavasario šalnų ir šiaurės vėjų saugo mūsų daržus ir sodelį.
“Lietuvos aido” skaitytojams pateikiamus eilėraščius parašiau sėdėdamas po šimtametėmis sodybos liepomis ir žiūrėdamas į rūką, atšliaužiantį nuo Švenčiaus.
NEMAITONYS
O štai ir vėl kalnelis, klonis
ir šaltinėlis po medžiu –
tai mano kaimas Nemaitonys,
tai mūsų ežeras Švenčius.
Ir aš iš kaimo prie Švenčiaus,
prie to nedidelio upelio –
va ant to akmenio skaičiau
eiliuotą pasakų knygelę.
O ten ant kalno gegužinėj
tave jaunutę šokdinau,
ir iškukavo mums beržyne
gegutė šimtą ir daugiau.
Ir mes visi čionai užaugę,
ant gimto ežero krantų –
tai čia jaunystę mūsų saugo
laukai, užkimę nuo dainų.
Čia Papartynas – ten Rina
čia Alėca – ten Kamšos raistas,
ir skamba pievose daina,
nuo tų dainų krūtinė kaista.
Ak tie mieli kalneliai, kloniai,
ir pakelėj berželiai du –
tai mano kaimas Nemaitonys
skambiu pagonišku vardu.
X X X
O buvo žalios pievos ir Sekminės,
ir klumpėta piemenio dalia,
ją lig šiol vaikystė mano mini
ir švilpauja alksnine dūdele.
X X X
Tik vosilką mėlyną rugiuose,
tik leliją baltą ežere,
tik tave, vėjavaikę ,vejuosi
akmenimis grįsta gatvele.
O albume tavo atvirutė,
senos nuotraukos ir susegti laiškai –
ateini jauna iš atminimų rūko,
ateini ir nieko nesakai.
Bet kažko vis gaila, gal jaunystės?
gal baltos lelijos ežere?
to miestelio gatveles pažįstu,
bet kada sugrįšiu, nežinia?
X X X
Šiltas vakaras slėnyje guli,
susisupęs rugpjūčio rūkais,
bet žinau, ką sakys tau mėnulis,
kai klajosi Guostelės krantais.
O beržai, prie upelio sustoję,
ką šnabždės, ką kuždės, nežinia –
tavo juokas, mėnulis geltonas
ir balta lelija ežere.
X X X
Dar tik pati pradžia birželio,
dar visa saulė prieš akis,
dar laukia dalgio pievos žalios,
margai pražydę gėlėmis.
Brenda vasara, brenda per pievas
su gražiausia jaunystės gėle –
prie Guostelės pražydusios ievos
man pamoja balta šakele.
X X X
Už smagią polką aktų salėj,
už tuos seniai prabėgusius laikus,
už mūsų žingsnius Stakliškių miestely,
už tai kas buvo ir dar bus.
Už tą varpelį, išleistuvių balių,
už tavo nuotrauką jaunystės albume,
už mūsų vasaras, už pievą žalią,
už tai, kad prisimintum vėl mane.
Už mūs Guostelę,
už paverkny pražydusias ievas,
už beržus prie žvyruoto kelio,
už sentimentų nuotrupas mielas.
REKRŪTAS
Aplink taiga, o aš ir vėl – sargyboj
vaikštau su automatu ant peties –
tokia naktis, mėnulis tarsi gyvas,
o tu – rekrūtas – tėviškės ilgies.
Miega sofkos, tiktai Selenga
savo murziną vandenį varo,
tik žuvėdros, Baikalo banga,
tik miškai ir kalnai lig Uralo.
Tik sodybos gimtos žiburėlis,
jį kas naktį regiu sapnuose –
šviečia šviečia per ūkanas mėlynas
okupuotos Tėvynės dvasia.
X X X
Ateinu nuo žibalinės lempos
per rugienas subadytom kojom,
o iš raisto palšos miglos slenka,
ir prie upės taip gražiai dainuoja.
Ateinu, įsmeigęs dalgį pievon
ir padžiovęs milo švarką ant tvoros –
ateinu, ir kvepia pradalgiuose šienas,
o dangus – rugiagėlių spalvos.
X X X
Lyg per patiestus pievoje audeklus
pareinu takeliu į namus,
o pakluonės kūdroj žąsys maudosi,
o sodyboje taip gera ir jauku.
Vėl sodely laukiu ir ilgiuosi,
ir krūtinėj daros vis šilčiau –
vakaras gražus, prie namo uosiai,
palšas rūkas šliaužia nuo Švenčiaus.
X X X
Paklajosiu vaikystės takeliais,
paklausysiu jaunystės dainų –
senas vieškelis, Karvės upelis,
ir tuo vieškeliu mažas einu.
Einu pro žvyrduobes, Aukštoją, raistą,
einu ir darosi graudu –
nuo sentimentų skruostai kaista,
kai per girelę pareinu.
Dar sapnuosis, ne kartą sapnuosis
tie laukai po mėnulio delčia –
tėvų namas, pakluonėje uosiai
ir lelijos Švenčiaus ežere.
X X X
Kiek vandenio Nevėžiu nutekėjo,
kiek jo nubėgo Nemunu, Ūla ...
kiek mūsų bočiai kovės ir kentėjo,
kad vis iš naujo keltųs Lietuva.
Dabar nubloškus svetimųjų naštą,
prabilk visos tautos vardu,
kalbėk iš švento mūsų rašto,
pašauki protėvių balsu.
Ir šventas vardas vaidilutės
iš praeities, iš aistiškų šaknų,
prigludus pamary prie savo upių
ant prakaitu aplaistytų laukų.
X X X
Kas vyšnios baltąją šakelę,
kas beržą svyruonėlį prie klėties,
kas per rugius vingiuojantį takelį,
kas, tėviške, tave pakeisti man galės ?
Kas tavo rytmečius rasotus,
dangaus žydrynę virš galvos,
kas tuos laukus, žaliai apklotus,
kas vyturėlį atkartos ?
X X X
Ten vaikystė, žemuogės ant smilgų,
ir namai ant kalno po beržais,
tų namų, tų medžių pasiilgau
ir takelio, nuvingiuojančio laukais.
O ten viskas taip ir pasilieka,
atminty lyg knygoj, kur skaitai,
ir tas šiltas vakaras po liepom,
ir anksti prinokę obuoliai.
Net jaučiu, kada ten aušta rytas,
kyla saulė – vis šilčiau, šilčiau ...
ir taip noris, noris pamatyti
tą upelį, alksnį prie Švenčiaus.
X X X
Iš runų rašto, puodo šukių,
senelės rankšluosčių, medinių verpsčių,
iš kryžių, koplytėlių, vaidilučių,
suskilusios girnapusės po slenksčiu.
Iš Durbės, Žalgirio, Pilėnų,
iš žilo Nemuno, sraviųjų upių,
iš gimtojo upelio slėnio,
iš Donelaičio būriškų eilučių.
Iš tos senos garsios Tėvynės,
ir Gedimino Lietuvos,
iš tų pilių, kur neapgynėm,
iš protėvių skambios kalbos.
X X X
Išgalvojau šventovę prie upės,
išgalvojau pakrantėj medžius,
ir meldžiausi po medžiais suklupęs
į senuosius lietuvių dievus.
Išgalvotą medį vėjai supa,
ir mėnulis įžiebia žvaigždes,
o namai nuo kalno žiūri upėn
pro akis miestelio stiklines.
X X X
Pavasaris, ir vėjas plaukus draiko,
sodely vyšnios baltos nuo žiedų –
ateiki iš mūs būtojo laiko,
ateiki šaukiu aš vardu.
Atbėk iš mūs slėnių saulėtų,
nuo Guostelės upelio krantų –
ateiki graži ir mylėta
ir atneški man pievų gėlių.
Atgal
