Poezija
07.07. Paskelbęs Nepriklausomybės Aktą
Kęstutis Trečiakauskas
Kuklus, nepretenzingas vardas - Aidas.
Bet jis- skambiausias žodis Lietuvos,
Jis mūsų savasties ir mūsų siekių veidas
Ir kelrodis neblėstančios kovos.
Paskelbęs pirmas Nepriklausomybės Aktą,
Pasauliui pranešė, kad Lietuva gyva,
Išmokė, kaip didvyrių pėdom sekti,
Kai žūtbūtinė alino kova.
Ne vienas už Tėvynę šventą krito,
Kai draskė ją įniršę vanagai,
Tačiau neklupome, sulaukėm laisvės ryto,
Gėdingai sutrupėjo jų nagai.
Plazdėk, Trispalve, Gedimino bokšte,
Skambėki Aide- Varpe Lietuvos,
Joks priešas vėl pavergti tenetrokšta,-
Už Laisvę čia net akmenys kovos.
Inkognito
Inkognito. Nuo šiol toks mano vardas.
Aš neturiu namų ir artimų,
Jie viską sunaikino ir suardė,
Vidurnaktį išvarę iš namų.
Tai aš buvau čia laukiamas ir mielas,
Kai dar iš delno lesinau paukščius.
Dabar aš niekas. Alkanas, pamėlęs,
Matau laimingus buvusius svečius.
Jie mano menėje ir lėbauja, ir juokias,
Liokajai, damos, lankstosi tarnai...
Tik naktimis, kai ūbauja apuokas,
Nors mintimis pabūnu vėl čionai.
Nematomas. Nežinomas. Palaidotas.
Be giminės istorijos ir pavardės.
Bet tai, ką jiems reikės mokėt už klaidą,
Bus taip skaudu, kad net ir man skaudės.
Homeras Jonavoje
Sapnuoju, vaikšto Jonavoj Homeras
Ir ieško miesto kapinių senų.
Sakau, kad jau seniai nebėr jų,
O jis: " Bet aš sutikti ketinu
Bičiulį brangų, daktarą žemaitį-
Lietuviškai prakalbino mane...
Tai jo dėka mane lietuviai skaitė.
O kur jo kapas? Vesk mane, eime".
Sustojame prie seno sarkofago-
Čia ilsis daktaras Jeronimas Ralys.
Ir neregio Homero akys dega,
Atrodo vėl jisai prabilt galįs.
Ne graikų mirusia kalba, ne ta helenų-
Sena tauria lietuviška kalba,
Kaip kilo Trojos karas dėl Elenos,
Kaip Odisėjas... Sapno pabaiga.
Nubudęs išeinu į pilką rūką,
Virš Jonavos dar blaivosi dangus.
Matau prie kapo rymantį senuką.
Vėlė Homero? Ar tiesiog žmogus?
Sveikatos abėcėlė
Kaip kandys į senų drabužių spintą
Įninka kartais graužatis širdies,
O ten taip sujaukta, sulopyta, supinta-
Nei daktarai, nei vaistai nepadės.
Iš kur tie priepuoliai, infarktai ir insultai
Ir dar galybė požymių ligos?
Lyg uodas išsiurbia iš mūsų kūno sultis,
Nes tam juk joks draudimas negalios.
Reikės pačiam su priešu galynėtis-
Nematomu, klastingu, atkakliu.
Gal ką patars draugai ar internetas?
O gal yra tiesiog kitų kelių?
Yra. Yra. Valio, kodėl mes tylim?
Išmeskim iš galvos mintis paikas-
Sveiki mes tol, kol džiaugiamės ir mylim
Ir kol bičiuliškai paspaudžiame rankas.
Tik žodis nuoširdus- geriausias vaistas,
Daugiau šypsokimės, be pykčio, be klastos.
Kodėl žmogus toksai be galo keistas?
Sveikatos jokie turtai neatstos.
Ėjo per šilą
Ėjo per šilą,
Numetė nuorūką,
Dūmais pražilo...
Šimtas vienuolika
Sudegė medžių,
Paukščių ir uogų...
Grįžkim į pradžią-
Ar matėt žmogų?
Ėjo per šilą,
Nuorūką metė,
Liepsnos pakilo...
Niekas nematė?
Niekas nematė,
Liepsnos vis kilo,
Neužgesinsit degančio šilo.
Skalbiniai
Ant virvės plazda vėjy skalbiniai.
Lyg vėliavos nežinomų valstybių.
Tu čia taip pat gimei ir gyvenai,
Gal net buvai narys jų vyriausybių.
Tos margos suknios, skaros, marškiniai-
Ne tiktai simboliai, mus ir nuo šalčio saugo.
Kaip ką dėvėt išmokstam mintinai,
Mums rūbai tartum rankos gero draugo.
"Karalius nuogas"- niekas nesakys.
Visi po savo vėliava mes saugūs.
Bet kaip pažvelgt teisybei į akis,
Jei ji lig šiol nuoga ir nesuaugus.
Hidalgas
Ketvirtą šimtmetį nenulipa nuo balno
Hidalgas jojantis į šventą šalį.
Jis nepaleidžia pavadžio iš delno
Ir žirgo niekaip sustabdyt negali.
Vis joja, joja. Bėga dienos, metai,
Plaukai šarmoja, žvilgsnis ima blėsti,
Bet geidžiamos šalies neranda, nepamato-
Nelemta šventą žemę jam paliesti.
Viskas lieka
Priežastys į pasekmes pavirsta,
Jos lyg paukščio du balti sparnai.
Niekas šiam pasaulyje nemiršta,
Viskas lieka žemėj, ne tenai.
Žodis irgi, nuskambėjęs kartą,
Liks tartum įkirsdintas kirviu.
Pagalvokim , ar ištart jį verta,
Kam tas banalybių interviu.
Didesnė už imperiją
Kokia didžiulė Lietuvos valstybė,
Net už imperiją didesnė daugelsyk.
Ne pagal plotą, o tokia teisybė-
Kiek biurokratų čia. Tik paklausyk.
Kas žingsnis iš visų kišenės minta
Nesuskaičiuojami valdžios padaliniai.
Įstatymų lig lubų prigaminta.
Ir viskas veltui. Tegu juos velniai.
Kilnoja popierius ir siurbčioja kavutę,
Parūko, aptaria naujus gandus.
Kai turi tautą- melžiamą karvutę,
Tai ši tik pustosi į užjūrį padus.
Popierius
Ne vaškas, kailiai ar medus
Prekyboj viešpatauja.
Žmogus, kaip žinome, godus,
Tad rado matą naują.
Jis moka popierium tiktai.
Už žemę ir už sūrį.
Juk neatsako jis už tai,
Kad šis vertės neturi.
Tiesa, tas popierius gražus,
Neva svarbus ir tvirtas,
Bet tai, ką pirkot už mažus,
Dabar reikėtų stirtos.
Vertė jo krenta daug greičiau
Nei laikrodžiai suspėja.
Jau tiek infliacijų mačiau-
Daug greitesnių už vėją.
Kilmė ir vardas- nesvarbu,
Ar doleris, ar euras...
Nes nuosmukiui nėra tabu-
Biudžetas visad kiauras.
Atgal
