Poezija
06.28. Sapnai
Kęstutis Trečiakauskas
Susirinko iš visų pakampių
Išgalvoti ir tikri sapnai,
Kiaurą naktį kandžiojasi, tampo,
Stūgauja ir aikčioja liūdnai.
Kaip nubusti nesulaukus ryto,
Kad tik baigtųsi košmaras šis?
Nesidžiauk, nors šitas nusirito,
Dar baisesnį siaubą išrašys.
Vėl norėsi į tą sapną grįžti,
Nes gyvenimo košmarai- ne sapnai.
Jeigu tikro siaubo nepažįsti,
Reiškia , tamsta, dar negyvenai.
Civilizacijos šiukšlynai
Prišiukšlinti miškai, laukai ir jūros,
Jau užterštas dangus, jau net dangus.
Kas šitas padaras, civilizaciją sukūręs,
Nejaugi šitas padaras-žmogus?
Ak, kaip įsižeidė tasai dvikojis,
Lyg bulius koks atstatė tuoj ragus,
Parūkęs metė nuorūką po kojom,
Jisai nešiukšlina, jis, matote, žmogus.
Aš ne dėl nuorūkos, nors ji net gaisrą kelia-
Dėl oro teršiamo atleisti negaliu.
Bet kas parodys kvailiui tikrą kelią,
Jei jis nenori eit net takeliu.
Atsikvošėkime
Užuot kalbėję imam grebezoti,
Todėl ir veiksmas būna be naudos,
Pirmiausia stengiamės patenkint savo sotį,
Tik asmeniškos siekiame naudos.
Atbulomis, pasturgaliu į priekį,
Valstybės reikalus mes tvarkome neva,
O iš tikrųjų- kuo didesnę riekę
Sau atsiriekiam. Štai kur velniava.
Jau šitiek metų riejamės be saiko,
Ne kritika, o chamo paistalai,
Jau net Seime liežuvio nenulaiko,
Kai šitaip "dirbama", tai kaip sueis galai?
Atsikvošėkite, nekelkite širšyno,
Galvokit smegenim, ne liežuviu.
Ir netrukdykit tiems, kas darbą žino.
Dabar tik priešui jus stebėt žavu.
Atgal
