Poezija
06.19. Mano knygos
Kęstutis Trečiakauskas
Tos knygos, knygos...Visas mano turtas.
Net vietos maža, ankštas kambarys,
Bet išminties lobynas amžiais kurtas,
Tik jis į laisvę atveria duris.
Ir taip platu, ir taip erdvu be galo,
Nužengs iš puslapių pasaulis įstabus,
Ne vienišas sėdėsiu aš prie stalo,
Net tie, kurių seniai nėra, čia bus.
Kasdien į mano biblioteką kelias
Vos vienas žingsnis, kartais- dar arčiau.
Čia iki lubų knygos, pilnas stalas,
Aš tiktai jas mylėjau ir skaičiau.
Kai buvo liūdna, ar kai buvo linksma,
Kai traukė paslaptys, žinojimo aistra,
Ne prie taurės, tiktai prie knygos linkstama,
Skaitau, skaitau, o laiko jau nėra...
Dangaus erdvė
Dangaus erdvė tik debesims ir paukščiams,
Tiktai griaustiniui, lietui ir žaibams,
Žmogus vien svečias ten, bet aš paklausčiau,
O ką jo skrydis mūsų Žemei lems?
Ir ką nutars rūstus armagedonas,
Kada užges ir Saulė, ir dangus,
Ar ,melsdamas tik kasdieninės duonos,
Neklysta pasmerktas myriop žmogus?
Kiek metų dar?
Kiek kelio dar, kiek metų ir dienų,
Kiek puslapių likimo knygoj liko?
Aš taip trumpai pasauly gyvenu,
Gal man per sunkios dogmos kataliko?
Skubėdami pamirštame sustot,
Ir neatsigręžiam pažvelgti, kiek nueita,
Gyvename tarp meilės ir klastos,
Kur viskas viskas begaliniai keista.
Mama, peržegnok mane
Mama, peržegnok mane kelionei
Iš anapus garmančios tylos,
Gal nereiks vergauti abejonei,
Kai savi ir svetimi aploš.
Vėlei kaip gyva mane priglausi.
Jausiu Tavo ranką iš tiesų,
Ir šnabždėsi tyliai man į ausį:
Aš čionai, aš su tavim esu.
Raudondvaris
Ar verta eiti su laiku varžybų,
Jei niekam jo pralenkti nepavyko.
Sietynai vėl Raudondvary pražydo
Ir rytą skelbia vėl varpai Velykų.
Koks žalias, mielas tas Nevėžio krantas,
Ir Nemuno bangų rūstus orumas,
Į pilį tylūs piligrimai renkas
Ir tarsi atjaunėja senas rūmas.
Žinau, kad laikas niekad nesustoja,
Bet kaip džiugu pajust jo tėkmę lėtą.
--------------------------------------------
Tos plytos trupančios man kužda ir kartoja:
Čia visada tik kurta.Ir mylėta.
Atgal
