Poezija
06.17. Vaikystės aidas
Birutė Silevičienė
Švelniai nubangavo vaikystė lyg jūra.
Džiaugsmas, juokas paliko sapne.
Rodos, vakar pyniau gležnas kasytes,
O šiandieną jau sruoga nusvirus žila.
Tiktai vakar bėgiojom ir klykėm,
Kaip pempės, palaukėm basi.
Dabar jau vaikučiai mūs klykia,
O, jaunyste, kokia tu srauni...
Liko brydė vaikystės keliuos
Tėviškėlės gimtosios manos.
Liko vienišas mano berželis,
Kurio vis kas dieną ilgiuos.
Jau kiti bėga mano keleliu,
Jau kitų lieka brydė laukuos.
Jau kitų aidi dainos kiemuos...
Ir paukšteliai kitiems
Užtraukia giesmelę.
Tiktai šulinio svirtis parimus
Ilgisi dainelės manos.
Pasiilgstu aš kaimo tylos
Ir žiogelių smuikelio raudos...
Motulei
Leisk, motule, prie tavęs pabūti,
Leisk, mieloji, tave apkabinti.
Leisk, brangioji, Tave išbučiuoti –
Į vaikystę per Tave sugrįžtu.
Leisk, motule, Tau rankas paglostyti,
Leisk, pažvelgti į pavargusias akis...
Leisk, motule, žilam plaukui nusilenkti,
Kad šypsotųsi Tava širdis.
Padainuok, motule, dainą tėviškėlei,
Obels žiedui, žemės artojėliui.
Neraudok, motule, tekančiai saulužei,
Neieškok ramybės skaidriam vandenėly.
Tekanti saulutė Tau šypsosis, švies...
Upės vandenėlis – maloniai gaivins.
Ir graži daina mažos lakštutės –
Vėl laimingas dienas Tau primins.
Padainuok, motule, dainą lopšinės
Čiulbančiai lakštutei ir mielai dukrelei –
Te nuo šio artumo Jūsų sutartinės
Lengva, gera bus – Tavajai širdužei.
Šeimos laimė
Gyvenimą paukščiai neša ant savo sparnų
Ir plunksną mažytę numetę –
Mums skiria gyventi N - metų?
O ką gi paskyrė likimo žvaigždė?
Stebi aplinkinius ir tolius erdvės,
Gyvenimas – vietoj nestovi...
Išaugi vaikystės batuką,
Palydi skrajūnę jaunystę –
Ir nuometu baltu puošies –
Tik laimę šeimoje ar rasi –
Nulemtą likimo žvaigždės?
Atšoktos vestuvės, išgertas alus,
Bokalas sudužęs ar laimę išburs?
O laikas vis bėgs... pamirši draugus,
Nes vyras geriausias Tau bus.
Gyvenimo upė neša mus
Šeimos židinį saugom abu.
Bet vakarą ramų sukviesim draugus –
Dainuosim ir šoksim, visiems bus smagu...
Atgal
