Poezija
06 10. Ikrų krytis
Haiku, sukurti 2011 m. gegužės-birželio mėn.
Algirdas Pilvelis
Trūkis samanose
ir ikrų krytis pragys
po oro kalnais.
***
Ak, kuri vaga,
klaidų noragais versta,
gali būt tiesi?
***
Dideliam kalne
viena vyšnelė drįsta
baltai boluoti.
***
Apgyniau orą
beprasmio atodūsio
nešamu irklu.
***
Įskėlei šviesą
mano trečiojoj aky,
kad tapčiau rasa.
***
Belaidis aidas
įtempė dangaus siūlą
oriniam miške.
***
Nutilk, eik tolyn.
Vėjo kakta – vien raukšlės,
atima jėgas.
***
Lovą nuskriaudę
du pūkeliai mėnuliu
melsvu pėdina.
***
Vėjas pražydo,
stumtels baltą pasaulį,
apdujęs nušvilps.
***
Čia ieško migio
saldūs, gelsvi geluonys...
verčiau apeiki.
***
Jei tik turėsi
svajonę – pasiimki,
nepalik bokšte.
***
Viršūnės visus
lenkia prie šaknų darnos –
pažinau gūžtą.
***
Visi išėję
mylės čia nepalieka,
nekyla dangun...
***
Prie pat Lūžkalnio
atklysta, gretinasi
Vėlinių šiurpas.
***
Už pasaulio durų
blaškosi tik du torsai
veržiasi švieson.
***
Kaip beskaudėtų...
Ką man reiški, mažute,
troboj tarp kandžių.
***
Gal pajauski
vėtrose lūpų kaitrą –
vėtrungės pragys.
***
Rūkas per ankštas.
Rudens taurė per sekli
vaikšto atolu.
***
Kol stato lūpos,
parenku švelnius žodžius,
džiaugiamės abu.
***
Lūpos užburtos,
tik žodžiai žydi gailūs,
pamiršti taurėj.
***
Dora apgaulė,
kai lūpos išsilydo
be žodžių aukštų.
***
Girdi Viešpatį?
Ko žiūri tartum šluota?
Čia ašaros grynos girdi.
***
Apsunko jungtys
tarp snaigės ir lašelio,
tarsi tu tirptum.
***
Tu esi arka,
žingsniu apkabinusi
akmens virpulį.
***
Perkeltas laikas
į šakotus pavasarius
suteka kniūbsčias.
***
Tu pašalinis
lyg spalvotas šešėlis,
atneštas rytą.
***
Atsikąsk žingsnio
tik tolumų išalkęs –
kitaip nusvirsi.
***
Upė, išvydus
lemtį lietučio odoj,
ieškos žiburių.
***
Koks praradimas,
nors jo gyvenimo vingiai
sužeisti galybe tuščia.
***
Netyla darna.
Tarp mūs lakštingalėlė
lesa jaunystę.
***
Gaji dorybė
be ašarų pražūva
gerdama šviesą.
***
Išmokus pabust
kito pasaulio glėby
grįši į mane.
***
Išeitis viena –
tas, kurs miršta dorybėj,
Visatoj verkia.
***
Dorybės žodžiai
bevaliai trapūs juda
visai kaip akli.
***
Potvynis brenda,
kol Gedimino pilis
semias staugimo.
***
Visi laukiame
tos pačios amžinosios
ramybės jausmo.
***
Nuplėšus rūbą
dalini tokį kūną,
nesvarbu jau tau.
***
Išgėrus tamsą
šviesa užmiega dulkėj
kelio į dangų.
***
Lapas – tik siena,
kol kas žalia virpanti
gyslota pradžia pradžios.
***
Mažas ir tuščias,
bet to dangaus užtenka
banginiams plasnot.
***
Mažas ir tuščias,
bet to dangaus užtenka
banginiams plasnot.
***
Ar tu apakai,
brangioji, visų mesta,
nesapnuok manęs.
***
Blogis su blogiu
mylisi be mėlynių,
draikos mįslingai.
***
Prie dangaus segu
kiekvieną savo spalvą –
vaivorykštė būsiu.
***
Sausu šnabždesiu
neapkabinsiu vandens,
laukiančio blyksnių.
***
Temstančios upės
pasiklydo tėkmėje
lyjančios netekties
***
Langelis mestas
į tamsiausią aklumą – slidumus
gaudyk jausmeliu.
***
Finalai tyli
neužbaigtų vėtrungių –
langinės dyla.
***
Pakalnės vaizdas
tavo papėdę piešia
spalvotu žingsniu.
***
Sulaižyk balsą
nedrįsdama tiesinti
vaivorykštės lanko.
***
Tu – sraunus stiklas,
kvarco pėdose snaudi
įtempęs sapną.
***
Gal iškedensiu
vakarykštį debesį,
kol saulė byra.
***
Nedegink nakties
vienintelės žvaigždutės
laikinu blyksniu.
***
Sumindys sienas
netašyti šešėliai,
gal būsiu rėmas.
***
Skaudantys būviai
tik pro žvilgsnių kraštines
gali prasprūsti.
***
Surūkyk jūrą,
kol aušra žuvėdroje
ir tau balčiausia.
***
Išausk man orą
iš šilko atodūsių,
gal virsiu tiltu.
***
Tapdama rykšte
apsirišai tik skausmu,
kuriančiu ledą.
***
Druska bejėgė,
kai kišeninė jūra
kraują nuskynė.
***
Įsega paukštis
senam dangui skrydį,
paslėptą laše.
***
Per arti saulė
vos obeliai pragydus
po oro kalnu.
***
Tik požeminis
šachtų virsmo tirpimas
sustabdo žvilgsnį.
***
Pražydęs žingsnis
aplieja smilčių veidus
tolimu sapnu.
***
Kol dar girdime
žvaigždyno atodūsius –
dar gyvos mirtys.
***
Į vėjo kryptį
apatinę minutę
susisukome.
***
Nusispjauk ašara,
išrašyta vienatvės,
veidams bevaliams.
***
Pro skylę, lietuj
žaibu pradurtą, teka
ražienų kraujas.
***
Vėtra užaria
tylos kaulus ir žodžius,
ašaroms tartus.
***
Moterų vėlės
klajoja aukštielninkos,
ieško Viešpaties.
***
Lūpose dėmės –
šniokščia kartu upėmis
išpirkti keliai.
***
Dievas pražilo,
obelys ir sakūros
švietė jau veltui.
***
Mirę prikalti
tarpumentėm prie dugno
kenčia baisiausia.
***
Netarki amen,
jei dūdų orkestre
miega mirties maršai.
***
Matematika
išmuša dangaus kaktoj
geidulių skaičius.
***
Išteka iš kito
ta pati mirties srovė –
vienu bus mažiau.
***
Kas buvo duota
iš aukščiau, eikš pakilsim
kaskart vis giliau.
***
Akmuo melagis,
o kiek jis bibliotekų
savyje regi.
***
Pasekmė guvi –
perskaičiau garsiakalbį
iš to spindulio.
***
Meilės iš sykio
neįkąsi, vien mįslės
kančias išvalys.
***
Verpi debesis,
ugnį trauki iš lietaus,
užsakytą Dievo.
***
Kapnoja dulkės,
žiedais apipins pirštus,
nors ir smulkios.
***
Išradai skausmą.
Šaltos odos takely
akmenį pieši.
***
Tuštesnė siena
nei tavo drobės tamsa
išgraužė rėmus.
***
Pumpuras aidi
sudaužęs žydėjimą
praverto krūmo.
***
Jau išsirito
iš alsuojančio ryto
putota diena.
***
Nežino giesmė
giedojimo ateities,
sukurtos vyzdžiui.
***
Užpildžiau savim
kiekvieno dūmo dūsį,
veriamą žaibu.
***
Išgrįstos galvos
orinėmis plytomis,
gal mintys suskaus.
***
Balanos taškas
išblaško juodą naštą
pamestos žvaigždės.
***
Praviros natos
užpildė tik penklinę,
o raudos dyla.
***
Apžvalgos ratuos
tik vienintelis vyzdys
įsuko sapną.
***
Sugrebok lietų
amžinu skliauto skėčiu,
kol tapsi lašu.
***
Nublokšiu jūras
nuo savo pavasario
degančios sausros.
***
Antkapių stiklas
įvilko savo raudą
į prabudimą.
***
Žvynuotas vaškas
debesies bangoj tirpsta
lyg vėjo dūris.
***
Ištirpo miškas
vieninteliam žvaigždynui
užmetus tinklą.
***
Kadais ta meilė
išblyškus suklegėjo,
tamsos prisigėrus.
***
Vaisius gražiausias,
jei meilė debesimis
baltais aprengta.
***
Grakštūs pirštai
gyvuose akorduose
palieka skausmą.
***
Pelynų dvasia
miršta to grožio lankoj
sidabrėdama.
***
Širdis tvinkčioja,
skaičiuoja tolyj žvaigždes,
lekiančias sudegt.
***
Paleistieji žlugs.
Draugai, tikrai sugedę,
atrodo kaip seniai.
***
Jei tu suprasi
svetimą meilę akyse, –
ilgesy gimei.
***
Ir mirties daigai
gimė kartu su manim,
bet to nejaučiu.
***
Nakties lyrika
koplyčioj vis juokėsi
debesiui miegant.
***
Nusigyvensim –
iš tolo Saulės veide
skaitau tuos burtus.
***
Vėjas, pasėjęs
tylos kvapus gėlėtus,
staiga pabudo.
***
Ne tavo jėga –
dangus mumyse sėjo
sparnuotus gūsius.
***
Koks tu žmogus,
jei aistros dildamos
netelpa Visatoj?
***
Tų tolių lankas
laukia žodžių įtampos
visas įsitempęs.
***
Uolus vėrinys.
Darželis įsimyli
mergelės rankas.
***
Tolių aistromis
judinau dangaus linijas
lyg bitės avily.
***
Aš vis laukdavau
kokio nors kito švaresnio
kelio nei šitas.
***
Kita meilės būtis
vargu ar įmanoma
žmonijos kely.
***
Tik kartą byrės
lauke linų galvytės
rudenio ženklan.
***
Teisybė negrius,
atskris vis ryškesnė –
seniai pajutau.
***
Žolė baugina,
vystančias dienas randi
ir ne tėvynėj.
***
Apkabink mišką,
prisiglauski olą liaunos
smilgelės šviesa.
***
Padegęs rasas
pamačiau, kaip keliasi
iš numirusiųjų.
To pakaks.
***
Pilka linija
šita meilė bemeilė.
Pažiūrėk dangun.
***
Lietus –tai dangus,
ir jūra vis žydinti,
kaip jūs norite.
***
Išgirdus arklą
velėna apsiverčia
aukštielninka.
***
Senųjų žingsnių
dvasios ataidi, skamba
mano mintyse.
***
Kylant vis aukštyn
apima tik neviltis.
O ko tu bijai?
***
Miškas kvatoja,
jūra irgi kartkartėm
žuvėdrom pragysta.
***
Gulsiu po žiedu.
Taurėn supilki kvapus,
gaudesį laukų.
***
Liks tik akmenys
gulėt kitam krantely,
atversta raidė.
***
Dabar pražuvus
tikrai susibėkime
kartą amžinai.
***
Kvapniausi rūkai
pasklido bekvapėj širdy
ir bitės kory.
***
Suskilo smiltis.
Ar miniatiūrinė viltis
dar išsilaikys?
***
Prašau pasakyk,
bet dar gerai negirdžiu
amžinybės garsų.
***
Jūros nužertos
vaiskių aušros duženų –
uogos išgertos.
***
Sugrįžta žaizdos
sukelti būto skausmo
kalbų pasagom.
***
Pasiekęs viską,
pajusi, kad nieko kita
jau nebegali.
***
Negražius jausmus
pardavei su lūpomis.
Kartu pravirkom.
***
Visi žvaigždynai – tau,
man belieka raidynas
neįkandamas.
***
Pamažu sekmadienis susitraukia,
o drugelis vartosi
virš užrakintų vartų.
***
Be laiko laikas
ritmingai seno. Paskum
valandos išsibarstė.
***
Jei medžiai dangun skristų,
žuvys vis vien juose
sutūptų bučiuotis.
***
Kekės sugrįžo.
Žaibų pakutentosios
kalnuose juosta.
***
Lapų paklauski,
ką viršūnė pagavo
čiulbesy javo.
***
Pagavo javą.
Tu mažutėj pirtelėj
sukai ratelį.
***
Nuoga uogytė
širdyj išjudina pievas.
Tuštybės žuvis.
***
Pagautas tylos
nebetekčiau senatvės.
Sugaustum kriauklėj.
***
Dangaus upelės
veido žibėjimą skleis
tavo purpuruos.
***
Links smėlių kekės,
almės miškų viršūnės
rytmečio gėlėj.
***
Puotauja javas,
žaibai lietum užkanda
erdvėse.
***
Laikas kaip vaikas
tylos akyse auga
stebėtinai greit.
***
Erdvę pakutenk
ne botagu, ne meile –
upokšnių rūku.
***
Tornado juosta
apgaubtas juokas lanksto
tylos lapus.
***
Iš ko nulietas
prisimintum ir žaibą,
šešėlių kaitrą.
***
Žaibus nuliejom
iš gatvėj rasto aukso,
sviedėm pro pečius.
***
Išplaukus aušra
švyti ežero skreite
paukštužėliams linksma.
***
Praskleiski meilę,
patyrusią ne vieną
dangaus išdavystę.
***
Romėnas –tėvas.
Bėgu gaivalų kraštu
keršto moteris.
***
Akordai skleisis,
jūros nepaleis, pareis
kraujo sūkuriais.
***
Į žalią meilę
įsisuka velėna –
pasauliui galas.
***
Labiau pasiruošt
amžinai ugnies vasarai
smalkių belaukiant.
***
Prakandę mirtį
geismai nuleipsta aušroj,
atrita širdį.
***
Nubrauki delnu,
atšiaurią šiaurę degink.
Raukšlė atkakli.
***
Jums meilę
perkaltu delnu užrašiau
sapno koteliu.
***
Ne grybo kotu
ant bėgančių viršūnių
žodžiais parašiau.
***
Priešaušrių oru
mintim ne debesis
ant jūrų rašiau.
***
Ant musmirių
margomis muselėmis
paslaptis rašiau.
***
Priešaušriais ilgu
bučiniu ramsčiuojasi
vieniša tyla.
***
Eketes iškirs
ir pro jas pažvelgs dangun –
pasaulio pabaiga.
***
Pritilęs pareiški:
grumtynėse su velniu
pasaulis paskutinis žuvo.
***
Kaip gerai girdžiu,
bet negražiai matau –
nekaltinu mirties.
***
Apkaltint nėra ką,
nebent nebylią tylą,
jau aiškiai matomą.
***
Prarijęs jaunystę
paskutinis vagonas
tebecypia ausyj.
***
Kam šito reikės
žalioj skrydžio atgal raidėj
smigus Visatai nebūtin?
***
Kūno pabaigos
niekada nebus,
nors karstas supus...
***
Kiekviena diena
senam žmogui neaiškesnė
nei jaunystės naktis.
***
Žemai mes kitaip
nei viršūnės klausome
širdies dūžių.
***
Bedugnių širdys
spindi tik susiglaudę
vidury žiedo.
***
Tamsumų dažai
žiedus nudažys vaivorykštėm,
suspindės skliautai.
***
Pasėtas grūdas
mėnulį vėl kalbina
tolimu riksmu.
***
Į karštą kumštį
suspaudžiau žvaigždynus
paskendus sapne.
***
Sapne mes degėm,
skaidriai, skaisčiai ledėjom
žaibų platybėj.
***
Kol blizga viltis,
senatvės gelsvumui
padeda tyla.
***
Tuščio kraujo tikslas –
kada nors pasidaryti
pilnesniu už erdvę.
***
Žiūrėkit –vėjas
plūsta į tolius degint
vandenų širdies.
***
Jėgos viršūnė
nyksta vos paliesta
platybių lūpų.
***
Pamirškit žvilgsnį
pilką žūties aukštyje
melsvai tyrame.
***
Iš raidžių tvora,
nors tanki, aukšta juoda
oro neužtvers.
***
Užtvertas gurkšnis
sustos vidury, turbūt
ištiks ir mirtis.
***
Koks gražus daigas
ypač kai jo nejauti
visai ir ilgai.
***
Meilė, pagalba
ilgesiui, prikaltam prie
sielos ryškumo.
***
O kokie seni
dabar būtų statytojai
balkonų ant piramidžių!
***
Toliau sekundės
negirdžiu, tas atsakas
vis labiau švies.
***
Sukritęs kuinas
klupo sudužus žolei
nemeilės širdy.
***
Balti beraščiai
atmintis nudangino.
Ištrauk ir sodink.
***
Kai mes pabusim,
dabarties kerštas, tikėk,
žvelgs visai kitoks.
***
Senieji sėjo
šitą žvilgsnį nebylų,
kylantį iš tylos.
***
Sulaukus pradžios
nūnai į pulsą snaiges
beri spygliuotas.
***
Įsimylėti
rūkui sniego širdį –
jaunosios tiltas.
***
Iš žodžio kilom
atgal nirom į žaibus
nepamirštamus.
***
Šlamesiui žlugus
ištikš daigo nuogybė –
juoksies amžinai.
***
Šviesos tamsumas
atsisakys to rūko
šalto ovalo.
***
Gražiausias laikas
žilam likimui skleistis
iš visko balto.
***
Žodžio kamputy
net visos piramidės
neatrems tolių.
***
Mus saugos stogas
rūdijančių raketų
ir pavasarį.
***
Trauka pro pirštus
prasiveržė taip gailiai,
raides skandinam.
***
Lūpos suskirdo.
Pavasario beržynas
sula suvilgė.
***
Bijojau riksmo,
išgirdau kurmio išdurtos
angos klyksmą.
***
Imi skandinti,
savęs nebandai kalti
prie savo girios.
***
Visatos nekeik,
nieko nesakyk Dievui,
bijoki numirt.
***
Stygos pražilę.
Trapiausiai žydi bitės,
ieškančios mirties.
***
Neieškok džiaugsmo,
jei liūdesy gimusi,
niekad negimdyk.
***
Mes abejojam,
vis ieškom naujo būrio,
kas mus sukūrė.
***
Pamiršus namus
garsiai ašarot imsi
kalant afišą.
***
Gervuogės dažas
melsvumą paryškina.
Eikš, tik nesiliesk.
***
Nušakok medžius,
objektyvo judesiu
išvysi raketas.
***
Tunelis smilgoj.
Kyla šviesos vainikas
pirminiu taku.
***
Padegęs rasas
žvelgiu pasaulio baigtin
gal sugrįš jėga.
***
Vakar užgimę
šiandien jau lietum plaukia
žemyn be rūbų.
***
Sakau, tu švari
tik ką prisikėlusi,
ieškai to paties.
***
Kažkokį rojų,
bedvasį šniokštimą
ar irgi girdi?
***
Nenoriu properšom
pajusti netikėto dvelksmo
per aukso blauzdas.
***
Tas žmogus slidus,
visko prigalvos
aurai suskaldyti.
***
Duok tik liniją,
kelius joje nutiesiu,
grįšim į rožę.
***
Miškas tebijo
vieno ąžuolo žaislo –
rudenin ėjom.
***
Brangus svirpleli,
peršauta Tėvyne,
kodėl taip skriaudžiama?
***
Iš žiedo žiedas
išeina akies kryptim
vėl daugiabriaunėm.
***
Vakar bijojau
prisiminti rytdieną –
toks aukcionas.
***
Regiu vaikystės
sudaužytus rugsėjus
bejausmiam laike.
***
Primojus gandrų
išardei tolių sielas
šaltai savyje.
***
Pasitik šaltį,
vėl tapus tyla, glauskis.
Du mirksniai rūdys.
***
Užupin kelias
kyla akmens žingsneliais.
Sakai –vualis.
***
Paskum jus
šuoliais į priekį
lietus.
***
Užvažiuot iškiliu
ir ne vienu žvilgsniu
nemylimu šalčio.
***
Kiek tau kainuotų
delnų inkliuzai migdant
migdolų dangų.
***
Kvapais parašyk
ant kitos vaivorykštės,
ramesnės už tylą.
***
Sudegink dangų,
amžiną žilą žiedą,
sėjusį ūkus.
***
Koks tuščias karas,
prakiurs pasagos šuoliuos
be katedros maldos.
***
Krantas ar gelmės pradžia?
Pasakyki, ar toks sotumas.
Kas žino – nežino.
***
Įlydytas pilnaties auksas
skandina kraują širdin.
Ten sudėtas rėkti, išrėkti.
***
Kur teigiamybės
liejas tik iš pypkių
pro nekaltybes?
***
Dėl praeities mirčiau,
bet nenoriu to daryt –
šaiposi virvės.
***
Ne per didžiausia
viltis vartėsi vėtroj,
bet paparaciai laukė.
***
Pigios degtinės pranašumai
klykia lyg varnos,
skraidydamos virš sąvartynų.
***
Širdy stumdos
kraujo garų
kraupuma.
***
Varpa, varpa
dangų, dangų
įsiūbuos įsiūtą dangų.
***
Kas atplėš širdį
nuo rytmečio širdies,
tas valdys Dievą.
***
Kas parengė patyčias
iš tuometinio prezidento –
tai rikošetas.
***
Semt paprasto
senėjimu lengviausia?
Nelabai!
***
Tada ji brangi –
vien švelnumus imi
tarsi Visatos viduj.
***
Snaigių snaigytė –
švytim neišpasakytai
užsispyrę.
***
Kam pavyks išraut
iš žvaigždyno ilgesį,
tas varna pabus.
***
Klausyt rytmečio,
tik rytmečio gimimo
tolių įsčiose.
***
Tik dangumi
šią tylą jauti –
vadinasi, tikrai myli.
***
Meilė tiktai danguj,
o ši Žemė dar kol kas
krauju teka.
***
Kam sparnas žydras,
skirki žydrynę, mintis
aukštąsias paliek.
***
Dar vaikšto mintis
kraujagyslėm ankančiom.
Rožės gausmas esi.
Atgal
