Poezija
03 18. Išmintis
Aleksandras Šidlauskas
Galaktikų juodosios skylės tykojo pasigrobti visatą,
Kai skleidžiasi gėlės žiedas, kai staiga pamilsta širdis.
Nutilo kovotojų gongai, vandenynai prisipildė upėmis,
O akvamarininiai ašarų karoliukai pabiro į šaltus delnus.
Kėliausi labai anksti, kad galėčiau pilnatviškai mąstyti,
Kad dienos gausmas numalšintų įsiaistrinusį kūną.
Pasijutau beturįs naują priebėgą ir mylimą moterį,
Tiktai rytdienos šešėlis primena gaivų praėjusį pavasarį.
Džiūgauti niekad nevėlu, tegul sunoksta rudeniai riešutai,
Tegul sporomis pabyra šventõsios nakties papartėlis.
Cogito ergo sum, tai pradžios ir pačios pabaigos syvai,
Jais galima pamaitinti kūną ir sąžinę, valią ir protą.
Išnuomavau snaudžiantį kambarį jautriems kaimynams,
Kurių žodžiai buvo beužgęstą lengvatos valandėlę,
Kurių didelio gyvenimo žaisme visiems norėjosi tikėti.
Tegul nemiršta išminčiai, tegul debesimis svaiginasi aistruoliais
Tegul klajokliui po kojomis nepasipainioja jokis akmuo.
Apsiblausęs mėnulis stebėjo einantį iš proto mūsų pasaulį,
O naktigonių šokyje sustingo užmirštuolės aistra.
Norėjosi tikėti savimi, bet to daryti neleido vakarykščia diena.
Pavargo tylėjimas, išsiblaivė apgirtęs keiksmažodis,
Netgi būrėja šiandien nieko protingo negalėjo pasakyti,
Kur tankėjanti šviesa, kur susisiekiančių indų nelaisvė,
Kur buvusios klajūno pėdos ir neramus šuns kauksmas.
Ten liko pagiežos aidas, neapykantos blyksnis ir pagaila,
Kad mes vienas kitam nieko negalėtume dovanoti.
O išminties laukais tebevaikšto prarastos rudens vėlės,
Vis dar tebeieškančios išeities iš keistojo akivaro.
Laisvės yra tiek daug, kad žodis pasidaro jau nebelaisvas,
O sąžinės atodūsiais ataidi tolimos galaktikos.
Žodžiai pavirsta tiesa, kai juos ištaria kūdikis,
Žodžiai virsta melu, kai kalba protingas politikas.
Netikėtai suskambo antroji Listo Vengrų rapsodija,
Prisotinta gerumo ir liūdesio, laukimo ir baimės.
Išeina visi vergai ir paniekintų namų prieangio
Ir meldžiasi kiemuose, kur auga tiktai piktžolės.
Lengva skolintis tiesą, bet sunku laiku grąžinti pinigus,
Kai meilės apoteozė – praeities išlikimo miražas,
Kai laimės iliuzija išgrįstas kasdienybės takas.
O, kaip lengva pabėgti nuo pasaulio ir pasislėpti savyje.
Atrodo, atėjo aiškumas ir nuskaistėjo žemės veidas.
Kregždės taiso savo lizdus, nors joms dažnai pritrūksta seilių.
Skuba absurdas išnešioti nepakantos neparašytus laiškus.
Kvota nebegali išsipinklioti iš savo buities grandinių.
Pasigailėk, mylimoji, manęs ir mano nejaukios šypsenos.
Visa paskirta visiems, norintiems tiktai save suprasti.
Negalėjau niekaip nuspėti nepamirštamos laimės pasagos.
Spindulingoji netekties aureolė nuskaidrino mintis
Ir jurgino žiedais suspindo kiekvienas žodis,
Laiku pasakytas, niekados neištartas, širdyje užlūžęs.
Vaikšto po dykumą išminčius ir pasakoja savo gyvenimą,
Kuris umarais prasinlo, palikęs geležies kvapą.
Pasakų pabaigos visad susisiekia su gyvenimo pradžiomis.
Skausmingoje prarastyje greičiau subręsta gėrio sėklos.
Pasiryžimas vargetai nieko nekainuoja, nes jis pats užsimoka.
Tarmės sakinyje pasislepia rūpestingųjų rankų grąža,
Kai protas ima pyktis su nepatenkintos idėjos šešėliais.
Išmoktą pamoką vis galima dėmesingai dešimtį kartų kartoti.
Prisikėlimas atnašauja teisybę ir rytdienos tiesas, -
Kam gyvenimui ritmas, kai neritmingai plaka širdis.
Kai išsiderina rojalio stygos ir kasdien smarkauja audros,
Kai negali nusigiedrinti veidai, kai dingsta šypsenos,
Rupią duoną pusryčiams ant stalo padeda motina,
O tėvas duonriekiu pjauna storas abišales ir žegnojasi.
Bebaimiškas aukojimas regina pakelti akis į dangų,
Nes bičių dūzgimas primena nerūpestingą minios kalbą.
Saikingas žodis, laiku ištartas primena kūdikystės sekundę.
Kabo lopšys ir virpa auklės ranka, ruošdama motinos krūtį.
Saulė nerimastingai ieško pirmagimystės akordo,
Pasakų likimą išsprendžia tatuiruota ranka.
Klaustrofobiškas žiūrėjimas į save menkina regos laukus,
O fantastiškasis likimas neišsprendžia rytdienos skausmo,
Kuris šimtmečiais tūno mažojo žmogaus-homunkulo ląstelėse.
Prievartos formose sustingsta dieviškoji žygdarbių galia.
O pamesto daikto ieškojimas gali užimti visą gyvenimą.
Sizifiško darbo prasmę nugožia tantališka kančia.
Bekūnėje aistroje išryškėja tekančios saulės šypsena,
Pripildyta nerūpestingos blausos ir kylančio geismo.
Tikrovė pavargsta nuo žmogaus, o ne žmogus nuo tikrovės.
Iš kur toji protingų žodžių lavina, persotinta išminties.
Iš kur geba ieškoti ir susirasti prarastąjį prustišką laiką.
Harmoningų akordų šauksmas tėra hieroglifiškas ženklas
Išsiveržti iš stingstančio kiauto ir nerimo šokio.
Sūkuriuoja tiesos žaižarynas ten, kur tiesa buvo paslėpta,
Kur perpildytos taurės nedrįsdavo gerti joks alkoholikas;
Bodlerišką savigyną galima ištirpdinti provansiškuose sonetuose,
Jų atspindžiai – tai metaforų žaismas ir formų prestižas.
Vencloviška civilizacijos patirtis nustelbta teorijos postulatus,
Ateinantis vargas tegul sustiprina alkstantįjį, jo kūną ir sielą,
Tegul sutvirtina valandas ne tikėjimas, o jo ieškojimas.
Regiu ant didžiojo kalno boluojančius Tris Kryžius
Pro skausmo ašaras, pro džiugesio šypseną, pro kančios aidą.
Diena pakrypo vakarop, ilgėja šešėliai, pailsta protas,
Kada makabriškas juokas pasislepia atoganų irštvynuose.
Bet stebiuosi žmogaus išminties galia ir palaimos siekiu.
Tobulybei reikia balto vieškelio i vieno popieriaus lapo,
Įgalinančio nuraminti proto ląsteles ir kraujo krešulį.
Aš, atsistojęs ant kalno, mąstau apie savo gyvenimą
Lyg pranašas stebiu planetas, jų palydovus ir kometas,
Kad išvysčiau rytojaus darną, žmonijos pražūtį ir tiesas.
Atgal
