Poezija
03 14. Akys
Birutė Silevičienė
Tavo akys – tai ežero dugnas,
Ir mėlynė beribio dangaus.
Kaip jos spindi, kaip dega –
Neapvils, tikėk, niekad žmogaus...
Tavo akys magnetu traukia
Ir vilioja į sielos gelmes.
Rodos, motulė lopšinę dainuotų,
Nes esi paslaptinga, tyra.
Tavo lūpos šypsniui verias
Susitikus žvilgsniams paslapčia.
Siunti mintis Tu į šalį,
Ir lieki nepasiekta, išdidi.
Žaismas akių kelia šypsnį.
Rodos, ranką į Tave tiesiu.
Argi maža mums tos laimės,
Kai mes esame kartu?
Tavo akys – ežero gelmės
Ir dalelė mėlynės Dangaus.
Tegul uždega meilę, tespindi –
Prisilietę prie veido žmogaus...
Atgal
