Poezija
03 07. Dykuma
Aleksandras Šidlauskas
Rūpestingumo prieraiša suklaidina ir nesklystantįjį,
Kai siekių tobulybė pranoksta išmoktas teoremas.
Pastebėta, kad niekingieji niekados savęs neniekina,
Nes baimė užvaldė civilizacijos suskaldytą dvasią.
Išėjau vienas pasivaikščioti į dykumą, ieškodamas oazės,
Joje norėjau nusiplauti rankas ir nuskaidrinti širdį.
Oras tirštėjo, kur palaidotas jo tėvas ir motina.
Tvenkėsi debesų tumulai, o nuovargis visai iškankino.
Prisiekiau, kad eisiu ir eisiu, nes gertuvėje dar buvo vandens.
Staiga atsitiko nelaimė, pamiršau savo vardą ir pavardę.
Dėl to galima buvo gyventi, bet ėmiau prarasti tapatybę.
Mintys išsibėgiojo nuo manęs, net miražo nesulaukusios.
O iškilnioji saulė šildė dryžiais supustytas kopas.
Nieko negalėjau išvaduoti, nes teisybė mane nugalėjo.
Nesijaučiau esąs vienišas, nes pradėjau susidvejinti.
Panorau būti dykumų karaliumi, bet neradau karūnos.
Artėjo vakaras, sukilo geismas, vėso oras, norai tvirtėjo.
Norėjau būti ne tik savimi, bet ir tikru dykumų vaduotoju.
Rašau antrąjį posmą ir aistringai galvoju apie teisybę.
Tobula netobulybė budėjo prie manęs, bet nieko nekalbėjo.
Įsitikinau, kad gyvenimo formulės ir dėsniai neamžini.
Saulė buvo įkaitinusi galvą, todėl vėdinausi vakaru,
Kuris iškart siūbtelėjo savo palaiminga šypsena.
Kvatojosi kojotas ir žaidė lyg mažas vaikiščias,
Pagaliau pats suradęs pirmapradį visatos vaizdinį.
Sąžinė stovėjo visai šalimais, ieškodama išsigelbėjimo.
Baimės jokios nebuvo, nes pradingo pirminiai žodžiai.
Mokiausi tiesų iš seno katekizmo ir tikėjau tiktai savimi.
Palaimos dar nebuvo, ji amžinai ieškojo savisaugos.
Prisiminiau jaunystės kirtavietes ir miško vežimą,
Kai tėvas ragino savo bėrąją, bet niekados jos nemušė.
Piktdžiugiškai skaudėjo atmintį ir vis gėlė sąnarius.
Jau pradėjau migdytis, ir dykuma jau nebemiražavo.
Nenorėjau nieko sapnuoti, nes sapnais seniai nebetikėjau.
Jie trukdė gyventi ir trumpino aistros akimirkas.
Teko ieškoti išeities išeityje ir susivokus nusiraminti,
Kad aš dar nesu vienišas, nes gretimais budi mano kitas aš.
Su juo man buvo sunku susikalbėti, nes vis trukdė laikas.
Dykumose nebūna šešėlių, nes jie neturi tikrų objektų.
Baobabai ir dygliakrūmiai žydėjo nykiai kažkur šiaurėje.
Tolo nuo manęs kiekviena minutė lyg tyras horizontas.
Vakaras apgaubė mintis, ir vis tvirtėjo pasiryžimas būti.
Dykuma pritemo tartum prieblandus kiemas anąjį sukį,
Kai motina pasakojo man žaismingą senelės nuotiktį.
Reikšmingus žodžius sau sakyti yra kenksminga
Dėl pačios paprasčiausios priežasties: nustojama augti.
Siekiai visad pranoksta galimybes ir išsidvasina erdvės.
Kurių juodosiose skylėse apsigyvena koralinės sraigės.
Planetos judėjo savais keliais ir nešėsi pilkus orbitų vaizdus.
Atstumai sumažėjo, nes mintis buvo taktiška ir skubri.
Retsykiais suspindėdavo Andromedos ūkas ir jo šešėliai,
Laiko prislėgti, jie draikėsi padangėmis kaip senos marškos.
Mano kiemas – ne mano kiemas, jame buvau pasiklydęs,
Bet niekas negalėjo ištaisyti paprasčiausios klaidos.
Tėvai, auklėtojas, ir visa giminė buvo išėjusi svečiuotis
Į tolimąsias šalis, kur neįmanoma netgi naktį pasiklysti.
Toly spindėjo vilties žiburėlis, o delne žybsėjo kibirkštėlė.
Prisiminimų šuorais atplazdėjo pasakų didvyriai ir medžiai.
Šaknys giliai įniko į žemę, o šakos ieškojo aukščio prieglobos.
Senieji foliantai baigė dūlėti, naujųjų jau niekas neberašė.
Rašalas dykumoje greitai išgaruoja, o raštas neįskaitomas.
Laukiau tylios sekundės, nes valandos kaskart triukšmavo,
Negalėdamos išsivaduoti iš beprasmiškų užlaikio gniaužtų.
Sekiau nematomomis pėdomis, kurios galėjo net suklaidinti.
Beprasmiška buvo nekęsti savęs, reikėjo mylėti pirmąją moterį.
Klausimas atsistojo gretimais, bet jo sprendinys užšifruotas
Tūnojo gal Nasko lygumoje, gal Namibijos sienų raižiniuose.
Pro ištarmės žodžius skleidžiasi mitinis paveikslas,
Pripildytas ne herojų ir dievų, bet žemdirbio rankų.
Plūgas dar neatvėso, jo noragas spindi saulės atokaitoje.
Pamaloninta širdis dovanoja visą kūno aromatą,
Kuris pripildo tikrovę švelnumu ir užburia viltimi.
Žaidžia nedidelis pasaulis, pamiršęs dykumos klajūną,
Nerūpestingi judesiai sukelia hipnotišką būseną.
Laukiu tos išsipildymo minutės, kai visai sudegins meilė, ir privers išpažinti pačias paslaptingiausias mintis.
Užmojų dydį suseikėja liūdni praeities atminimai,
Pro kurių spindesį prasiveržia kaliguliškas juokas, -
Pirmapradė dermė, deja, yra pati harmoniškiausia.
Seni atbalsiai papuošia kiekvieną medžio lapo virpesį.
Visko negali būti per daug, nes daug yra visados mažai.
Turtas guli ant stalo, bet tai ne duona kasdienė.
Tai kūno aistros sotis, tai geismingų darbų dovana.
Pražyla kūdikių galvos, suakmenėja senolių rankos,
Besotės dienos nieko neatsiklausia, tiktai grūdasi
Viena šalia kitos lyg nepatenkinta alkana minia.
Mano dykumos kelionę palydi dienos ir tamsios naktys.
Pro šalį praslenka pirklių karavanai ir kareivių voros.
Atrodo, kad pasaulis tiktai prekiauja ir rengiasi karui.
Taip ir krinta dangaus mana, sotinanti visus išminčius.
Taip ir nuskursta dvasia, besigėrinti svetimomis žemėmis.
Ašara man ištryško, palaistydama dykumos smėlynus.
Reikėjo sugrįžti į namus, bet visi keliai buvo užpustyti.
Išsislapstė žmonės ir hienos, sustingo baobabų laja.
Debesys išsiskleidė po paraliais ir sužydo saulės kamuolys,
Prisotintas žmonijos minčių, siekimų ir aiškiaregio duonos.
Sutrumpėjo valandos, nuseko upių žiotys, užgeso židiniai,
Laukdami paskutinės išsipildymo ir susitaikymo minutės, -
Mano vakaras buvo žymiai didesnis už mano paties norus.
Atgal
