Poezija
03 04. Juozapo Kulvinsko (Juozapėlio) kūrybos spindesys
Birutė Silevičienė
Juozapas Kulvinskas (Juozapėlis) – knygų autorius, talentingas eiliuotojas, pasakotojas, atviras ir nuoširdus.
Jo eilėraščiai išnešioti širdies gelmėse, neša šviesą, gėrį, džiaugsmą. Miela, gera skaityti jo naujus posmus, tad noriai jais dalinuosi ir su „Lietuvos aido“ skaitytojais.
Žodžiai
Žodžiai lyg rūbai
Ir dengia, ir saugo.
Vos tik susidėvi,
Jie tampa menki.
Po erdvę skrajoja,
Keroja ir auga –
Lyg varpą išgirdęs
Staiga nustembi.
Juos mintys pagimdo –
Gal priešo, gal draugo.
Jie būna prakilnūs,
Jie būna menki.
Kai sąmonę žeidžia,
Būtis jų nesaugo –
Dar nesudėvėti
Jie bus išmesti.
Drausmei
Tu vėl plazdi,
Neleidi man nurimti.
Tu vėl degi
Visų liepsnų gaisrais.
Tavos prasmės
Sutikęs laiko kirtį
Laukimo kryžkelėj
Suku savais keliais.
Tavi sargai –
Tas įprotis nedoras –
Manęs tolyn
Neleisti negalės.
Jei savo vieškelio
Beieškančiam taps bloga,
Apžioję praeitį,
Tie įvykiai tylės.
Neišsigąsk.
Purvasklaidos malūnai
Savo „pagarsinimus“
Mėtys iš arti.
Bet tu plazdėk.
Išsaugosim kaip sūnų...
Ne vien sekmadieniai
Juk buvo mums šventi.
Malda
Buvo paslėptas takas,
Buvo karštas birželis.
Buvo auštantis rytas
Ir beržai kruvini.
Buvo plazdančios viltys,
Nesulaikomas noras.
Buvo žėrinčios akys –
Mes dar buvom jauni.
Buvo ryto laukimas.
Buvo žirgo žvengimas.
Kur galvelę priglausti?
Gal užtektų akmens?
Tik neduoda užmigti
Tas gegutės šaukimas.
Kas atneš kibirėlį
Tavo žirgui vandens?
Dalgeliu kas paglostys
Sužaliavusią kalvą?
Kas supins pradalgėlę
Lyg dukrelės kasas?
Kas atbėgęs supančios
Mūsų lauko šauksmą,
Lietuvai žilagalvei
Ramunėlę atneš?
Atgal
