Poezija
02 12. Gyvenimo kryžkelėj...
Birutė Silevičienė
Kai mažytė suklupau,
Pirmą žodį ištariau: „Tėte“!
Jam jaučiau širdyje
Tikrosios meilės aiškią šviesą.
Antruoju žodžiu šaukiau: „Mama“!
Joje ieškojau gerumo.
Tik Tėvelio netekusi į gyvenimą ėjau viena,
Ieškodama žmonėse švelnumo.
Daugiausia šaukdavau: „Močiute“,
Joje radau aš viską:
Meilę, džiaugsmą, šviečiančią saulutę –
Gyvenimui sudėtą išmintį ir dainą.
Ketvirtu žodžiu šaukiau „Drauge“,
Mus jungė vaikiški pokštai ir sapnai.
Lėlė „Vacytė“ mane guodė,
Su ja vis žaisdavau ilgai.
Ir pasipylė žodžių srautas,
Kai viską rankomis liečiau.
Močiutei likdavo puodai neišplauti
Kai ją vienintelę šaukiau.
Gyvenimo ilgai nesupratau.
Jis mėtė, skriaudė, draskė.
Tėvelio ir močiutės netekau –
Likimas - našlaitės dalią man įrašė.
Bėgo mėnesiai, eilė metų rikiavos –
Gyvenimo keliu tvirčiau einu.
Mintys drąsiai išsakomos savos –
Kai draugą šalia jaučiau...
Aš pakilau iš suklupusios kryžkelės,
Močiutės žodžių skrynią atvėriau.
Širdy minčių bėgsmą vienintelį –
Tau vienam gyvenime patikėjau.
Aš laiminga sutikus Tave ir tikiu,
Kad mes mokame viską mylėti,
Kas šventa, kilnu ir gražu.
Liūdesyje viens kitą paremti ir pakilti gyventi...
Draugei Irenai
Pavasario vėjas gaivus
Pažadina gamtą iš miego.
Saulutės šypsnis švelnus –
Pažvelgia į širdį kiekvieno.
Išėjai iš gyvenimo - nelauktai –
Pačiame savo jaunystės gražume.
Skausmas, netektis užgulė šeimą,
Tik prisiminimus gražius palikai.
Nepamiršiu Tavo šypsnio ir žvilgsnio
Gerųjų, protingų akių.
Rodos, girdžiu žodžius ištartus –
Klasėje tarpe draugų.
Žvelgiu Tavo foto, akmenyje patalpintą:
Gerumo kupinu veidu šypsaisi
Ir minutei susimąsčiusi svajoji:
„Jaunyste, jaunyste, graži ir žiauri“.
Jaunyste, jaunyste, kam nuosprendį
Žiaurų, skaudų, klastingą neši –
Mirties geluonį - žinomą nuosprendį
Per anksti jai palieki.
Buvom draugės, Irena,
Aš gyvenimą pratęsiau Tavo...
Užmaršties dulkėm nusėsti neleisiu
Ant šešėlio sustingusio veido...
Mokslo draugui
Paskutinį kartą užvėrei klasės duris –
Daugiau čia niekad nebegrįši.
Tu susimąstęs išėjai, netaręs žodžių –
Labai, labai supykęs buvai.
Buvo klasėje juoko, buvo džiaugsmo,
Buvo įžeidimų, ašarų versmė
Ir gėlių žiedelių begalybė –
Visko buvo mūs gyvenimo kely.
Gal jaunystė mus viliojo,
Gal kitaip suprasdavom draugus?
Rodosi, lengva kartu buvo
Ir sunkumų su kaupu.
Tik kartu įveikdavom sunkumus,
Niekas, rodės, mums nebaisu.
Gatve einant žmonės džiaugės
Ir kvatojosi kartu.
Kelyje medeliai visiems gražesni atrodė,
Gėlių puokštės - akis malonėjo
Ir kartojom begalybę kartų –
Mums gyventi nuostabu!
Bet tai buvo ir praėjo –
Metų eilės naujos atėjo.
Nedaliname gėlių - praeivių sraute pradingstame
Nešini kiekvienas savu vargu.
Nepalik...
Tavo lūpos - sodrios tyrojo šaltinio rasos.
Jose meilė, ilgesys ir džiaugsmas
Tenegęsta, tegul spindi, tegul girdis
Tyrojo šaltinio šnabždesys...
Atsigerkim iš versmės šaltinio
Tyrai meilei pakelkim taurę,
Iš akių Dangaus mėlynės
Gausime gyvenime stiprybės.
Tegul bėga gražios dienos,
Keičiasi metų laikai.
Nepraeiki keliu Tu vienas,
Juk kasdieną laukdavo beržai.
Ir tu nenutolki - nepalik manęs klajoti,
Nepalik beržų žaliųjų
Ir upelio skubančio tolyn...
Nepalik gimtinės, nepalik laukų.
Nepalik manęs obelims pražydus,
Nenueik su krintančiu lapu.
Nepalik, kai bėga ašaros veidu
Ir manoje širdyje labai graudu.
Atgal
