Poezija
01 21. Miega žemė
Birutė Silevičienė
Miega žemė. Sutemos apgaubta miega.
Tik mėlynėje dangaus - tiek žvaigždžių –
Jos gyvos, jos mirksi, jos dega...
Nesumerksiu lig ryto akių.
Tame spindėjime, tame degime –
Norisi žemėje gyventi.
Kaupiasi žieduose gaivioji rasa,
Nedrįstu Tavęs iš sapno pažadinti.
Tu sapnų karalystėje nutolęs –
Miegoki ir sapną gražų sapnuok.
Negailėsiu bemiegės nakties ir savęs –
Šitame gražume - noriu šokti!
Lūpomis paliesiu beržą svyruoklį –
Gaivią drėgmę lapai surinkę...
Atgaivins lyg pavargėlį kokį...
Ir dulkes nuo veido nubrauks.
Bunda žemė, gėlės bunda.
O žvaigždelės dega dar skliaute.
Saulutė spindulėlių pluoštą siunčia
Ir tolsta, tolsta mėnulio delčia...
Sapne
Tu mano kelyje gėlele pražydai
Ir nedrįstu paglostyti Tavęs...
Kokia miela esi - pasiuntus žvilgsnį
Pripildžiusi gaivumo, šilumos...
Nedrįsau paliesti lūpom - nedrįsau...
Tokia, lyg krištolas atrodei;
Bijojau vėjo, kad Tavęs neužgautų –
Mane šis grožis pakerėjo...
Kada ištirps Tavo siluetas,
Nutols gimtinės keleliu.
Išeisiu vienas į laukus –
Gal dar Tave išvysiu?
Kažkur klajos žvaigždė padangėj,
Mėnulis taką man nušvies.
Pasklidęs Tavo aromatas –
Man širdį amžiams glamonės.
Turi paukštelio plunksną lengvą,
Minčių darnumo jūrą.
Linkiu pasiekti padangę žydrą
Ir džiaugtis paukščio skrydyje.
Man be Tavęs - nebūti žvaigžde
Ir Tavo ugnele nedegti.
Be Tavęs liūdesyje skęsti,
Lėtai ar greitai teks užgęsti?
Jeigu dailininkas būčiau..
Jeigu dailininkas būčiau,
Tai nupieščiau Tavo veidą
Toki švelnų, toki mielą –
Vėjo ir saulės nugairintą.
Jeigu dailininkas būčiau,
Tai nupieščiau Tavo rankas -
Švelniai apkabinančias ir darbščias,
Ir mane per gyvenimą vedančias.
Jeigu dailininkas būčiau,
Nutapyčiau Tavo lūpas –
Tokias švelnias ir saldžias
Lyg bitučių medumi prisotintas.
Jeigu dailininkas būčiau,
Tai nupieščiau Tavo mylinčias akis.
Kai jos tyrą žvilgsnį siunčia –
Meilės ilgesį, jausmus gaivina.
Jeigu dailininkas būčiau,
Tai nupieščiau Tavo plaukus –
Švelniai rankom glamonėčiau –
Ir sidabro gijoje panirčiau...
Motinai
Tu palydėk, Mamyt, mane į kelią
Ir palinkėk geros sėkmės.
Pažvelk kartu į melsvą dangų.
Linkėdama kelelį rasti atgalios...
Priglauski mane dar prie krūtinės,
Nepagailėki žodžiuos šilumos.
Aš išsiilgstu savosios Gimtinės
Ir sodų sningančios dainos.
Pabūk, Mamyt, drauge vyresne –
Tu išklausyk mane ramiai:
Turiu palikti Tavo lizdą,
Gyvenimui susukti lizdelį atskirai.
Kai man sunku, mieloji Mama,
Nepagailėki švelnaus žvilgsnio,
Kad nebijočiau Tavęs apkabinti
Ir prisiglaudusi naujai sušilti.
Man reikia, Mama, Tavo rankų,
Tavųjų žodžių ir širdies...
Žinau, dažnai vaikus išlydi
Netardama "sudie" - tik "laukiu!"
Dar pastovėk , Mamyt, kelely,
Dar pažydėk gimtam lizdely.
Sugrįžtančius sutik vaikelius,
Išgirsk sode balsus paukštelių.
Dar pastovėk, Mamyt, kelely,
Dar pažydėk sode baltam.
Suaugę jau Tavi vaikeliai –
Ramybę randa saugomam lizdely.
Saugok kelelį mūsų, Mama,
Apgobusi pečius balta skara.
Tebus gyvenime mums gera –
Baltoji obelėle, Mama.
Esi dvasia mūsų, Mama,
Ramybės versmė, akių šviesa.
Esi mums duona kasdieninė
Ir išmintis, tikėjimas, drąsa.
Tik nesakyki "myliu "...
Tu viską padalyk pusiau:
Mūsų kelią, darbus nuveikti skirtus.
Tu viską padalyk pusiau,
O mano mintį papildyk.
Manąją širdį nuraminki –
Dalydamas viską pusiau.
Manąją mintį Tu apglėbk –
Sulaikyki..., kad neištirptų
Jausmų audringame sapne.
Mane Tu stipriai apkabinki,
Kad kūnai mūsų sušiltų.
Kad širdies tvinksniai nenurimtų,
Tu apkabinęs ilgai palaikyki.
Prašau... Tik žodžio "myliu" nesakyki.
Tai išskaičiau iš Tavo akių.
Ir žodžių tų išgirst nenoriu,
Nes ištarti... nuplauks kažkur į tolį.
Ir svetimais mes tapsime abu.
Dabar mums gera ir malonu,
Kai spindi akyse dangaus šviesa,
Nes nedrįsau ištarti "myliu",
Kai gaubė žemę vakaro vėsa...
Šalin gobšumą
Koks trumpas mūsų kelias žemėje.
Čia turime išmokti gyventi,
Mylėti, kentėti ir tylėti,
Mes turime viską pakelti šioje kelionėje.
Užtektų laimės, jei gyventume dorai.
Draugai mus gerbtų ir mylėtų,
Jei mokėtume visus suprasti, nuraminti –
Tai laimingi ir užmigtume.
Jei turtų svetimų netrokšime
Ir piktu žodžiu nekeiksime, gyvensime,
Nes turtus - ir savus - šioj žemėje paliksime –
Į Anapilį jų neišsinešime.
Mums reikia sąžinės švarios
Ir ateities ramios, tikros.
Mes išsiilgę esam dangiškos šviesos
Ir ilgimės rytmečio aušros.
Turėkime gyvenime gėrio lašą,
Duonelės paskutiniu trupiniu pasidalykime.
Paguoskime, nuraminkime mes vargšą –
Pagirdykim ligonį šaltinio lašu.
Tai bus - mūs dvasios turtas.
Geri draugai mūsuose gyvens.
Kada gobšumą mes nustumsime –
Tai meilės upės sruvens...
Atgal
