Poezija
05 27. Užgniaužtas kraujas
Algirdas Pilvelis
Kontūras matos,
gražus kvatoja rūmas.
O ko tu liūdi?
***
Žodžiai glaustosi,
prie žodžių šlovė limpa
kažkada girdėta.
***
Visko, ko reikia,
pakanka tik ten aukštai,
dievotam danguj.
***
Keliai, šešėliais
nusivylę, leidžiasi,
tą mato aklas.
***
Padaryk tvarką
savo galvoje, širdy.
Tikrai nepavyks.
***
Liko šešėliai,
karščiausi žodžiai nyko...
Pamaži melskis.
***
Šiandien iškilmės,
rytoj liūdesys –taurės
tebevaldo mus.
***
Tačiau žodžiuose
neramios naktys –praradau
mamą sapnuos.
***
Tiesiog linksmybės
be drabužių vidurnaktį
jazminu skleidžias.
***
Skaityk sutemas.
Laiškai pilki be ugnies
kartą primena.
***
Veidas sutemo,
balkonas matė sapną
kur kas liūdnesnį.
***
Kelio pabaigą
pajutus, sakydavai vežk
į kapines taksi.
***
Tau meilinantis
atsinešiau kaip gėlę
ateitį degint.
***
Aukso valandos
augina kryžių, barsto
tylos šnabždesius.
***
Mėlyna saulė
sėja mėlį švenčiausią –
alsuok linuose.
***
Linų armija.
Miršta tyliai vandenys,
mėliu atskiesti.
***
Jau pilnos kekės
tau blėstančio sunkumo
jazminų žodžiuos.
***
Pripiltas vėtrų
vos pajudinu kojas
sparnams nulėpus.
***
Degutas lange,
jei tada ėjo metai
vis sunkyn, žemyn.
***
Akys šlepsėjo,
paskum žingsnius sumaišėm,
pirkome ratus.
***
Liežuviui atleisk –
jam leidžiama taukšti
ir vien nesąmones.
***
Kapinės rengias
juodai net per Kalėdas
šviečiant tik snaigėms.
***
Skambėjo pūga,
pavalgę vėtrų ėjom
iš ryto rytan.
***
Laimingi atgal
grįžo broliai iš tolių,
bet susipyko.
***
Įsikūrėme
žydroj dangaus pašonėj
vis mylėjomės.
***
Basa žydrynė
per širdį smėlius bėrė
mums skambant.
***
Melsva šypsena,
mirtis ir jūra rausta
po drabužiais.
***
Dangus uždanga
sielai, kad neprilytų
žuvėdrų akių.
***
Sutemos dugne
po rudenio vėtromis
sugulėm mirti.
***
Sutemos blėso.
Erdvė –giliausios akys
turbūt mirštančios.
***
Kvailos sutemos,
kvailėja net ir erdvė.
Pasaulis trumpas.
***
Pagavus šaknį
grauži dangų formate,
senam užmirštam.
***
Rožė niaukstosi
į žiedlapius vynioja
moters ašaras.
***
Sustoja žvaigždės.
Visur vien graudi tamsa,
žaibo apglėbta.
***
Trankosi tyla
sulaukėjo net vėtros,
apžėlė tiesas.
***
Buvo sunkiausia
vakarop akim badyt
didžiulį dangų.
***
Rožė skaisčiausia
visiems kvapams padažas
po dramų dangum.
***
Laukia aukščiausia
dvasiai kelionė žvaigždėm,
aprengtom mirtim.
***
Ar miršta mirtis
senam danguj kaip sapnas –
išmokom apgaut.
***
Ne ten nunoko
varnalėšų blakstienos.
Švytėjom šventi.
***
Prisimink vartus,
juoko kvapas intymus
koks dangus saldus.
***
Pagaliau gėlė
esi tik prisiminus
dvasią vieversių.
***
Žvaigždės –tai rasa
mėlynės tolimiausios
dvasioms krebždant .
***
Dangum ėjome
pajūrio smėliu apsirengę,
matavome lūpas.
***
Sieloje rūkas,
ieškau senatvės šaknų
išdidaus žiedo.
***
Išgelbėk žodį
aukštą –tiktai skeletą,
žvaigždėmis pieštą.
***
Plevenom tyla,
netroškom mirties žiedo
iš pelenų nakties.
***
Jūra sugrįžta.
Grįsta žvaigždėmis viltis
mus sustiprintų.
***
Dvasios skambesys
pakeliui dangun tebus
ištvirkavimas.
***
Bjaurasties jėga –
atsargumu iš vidaus
apšviestas veidas.
***
Sodžiaus trobelėj
sapnai vėl kabo –tulpės
vien puola, audžia.
***
Einu per gelmę,
akys, užmerktos vakar,
ugnimis svaidos.
***
Dangus pagelbsti:
sielai šviesos daugiausia
reikia keisčiausios.
***
Apkabink šviesą
ir kritimus alpstančius
nebent verpetais.
***
Sniegas iš tikro
yra jūra siaučianti
giliausiai širdy.
***
Merginos torsas
pabudo saulėgrąžoj
mums geltonuojant.
***
Gelsva dilgėlė
išdygo kaktos raukšlėj
greta kriauklelės.
***
Žemė vėl švyti.
Jūra mažytė žydra
kaip plaukiant Nojui.
***
Rojaus padange
šiaurėj skleidžias pašvaistė.
Ten rauni plaukus.
***
Vėtra išmokė
rauti plaukus ir skleistis
po dilgėle žydra.
***
Duona mokosi
žydėti iš žvaigždyno.
Akmuo taip pat toks.
***
Vėlė vis mėlsta.
Pravirkus erdvė dingo,
jūros ištirpo.
***
Netikėk dalgiu,
nakties mostu. Akmenuos
mūs širdys dingo.
***
Jau striksi dagiai,
smagi mergaitė joja
spalvom kinkyta.
***
Pasaulio galas
dar rauda ir puotauja
ugnies troškimuos.
***
Užgniaužtas kraujas.
Greit naktis užguls šviesą
minčių tolimų.
***
Norėjau oro,
gilios dangaus tolumos.
Naktis –surikau.
***
O tenai žėri...
dievai bežadžiai gali
pamiršti visus.
***
Metai –vien melas
draugai be jokio aido
ištirpę miškuos.
***
Tavo peizažas
sunyko. Glostai kaulus
delnu švelniausiu.
***
Nenorėk tylos.
Tos stiklo sielos delnas
perdurtas meilės.
***
Apšviestas krikštu
Kristus įbrido mirtin
į šviesos jūrą.
***
Kekės nuskintos
likimo, nes tu pradžia
jau sudarkyta.
***
Tiktai neieškok
mirties skrydžio, jaunystės
širdin nukritusio.
***
Ši vaivorykštė –
žiedas spalvų taurėje
vakaro aiduos.
***
Išgelbėk pumpurą
ir mirties pradžią vyki,
sutikti šviesą.
***
Akys – tos gėlės
Mūsų atminties torsas
ten palydėtas.
***
Balsai žieduoti.
Vanduo iš gelmių laša,
iš dangaus žolės.
***
Bespalvis vėjas
sielai dar dangų žada.
O kas rauda širdy?
***
Kraujo žieduose
jau žiebias naujos sielos,
bet tu pamiršti.
***
Mėlynė dingo.
Plaukai pamėlo kriauklėj.
Ajeras šypsos.
***
Juoda aguona
mėlynuoja, ir skonis
žydrumoj dingsta.
***
Ten iš prapulties
verias vėjy buvusios
kalnų giesmės.
***
Ta išlaisvėjus,
kita mirties glėbyje
tetrokšta dangaus.
***
Alsuok išdidi!
Bespalviam sūkuryje
drugelis palies.
***
Ant delno siela
nutūpė vėjo smėliu
pasivertusi.
***
Jūra laikosi
už žalzgano maištingos
žuvėdros snapo.
***
Aušros šulinys.
Ėriukas –šitas vėjas
liko danguje.
***
Erškėčiuos dangus.
Uodas ilgai virš jūros
ieško sau kapo.
***
Kriauklės sielvartas,
gaudesys patalynėj –
du kūnai vėlė.
***
Naktis ir laikas,
vis ta pati ta baladė
skamba abiem.
***
Ar ilgai žibės
vardai akmeny? Sapne
regime šmėklas.
***
Blykčioja šmėklos.
Kregždės lipdo lizdelį
ant skaidraus varveklio.
***
Tavimi žiedai
šmėžuoja kai gitara
ugnį žarstome.
***
Gana tos tamsos –
net ir saulė prabyla:
dangus –vien tamsa.
***
Ropoja žinia,
tamsos su pienu forma
pasiramsčiuoja.
***
Žemė nežino,
iš kur žibutės rados
senajai meilei.
***
Jau greitai ruduo
nulaužys žalius ajerus –
bedugnė šviečia.
***
Varganos akys
neklauso, neklausia –žiūri
pro uždengtą langą.
***
Tenai jau temsta,
meilėj kitoj graudulys
užmigti bando.
***
Už tolių laikaus
aš, senovė šakota,
išnokus danguj.
***
Regiu žydrynę,
vien ežerėlių žydrynę –
užkeikto pieno.
***
Skleidžiasi mirtys.
Nors mintyse nuprauski
šaltą kūną.
***
Keistai žydėjom,
pirmam bučiny žvengėm,
linkom į mirtį.
***
Du žemės daigai
po vaivorykšte urve
būrėm troškimus.
***
Tą melsvą vinį
išrauk iš gelsvo žaibo
ir pasiųsk deivei.
***
Tolumų kaimo
gelsvoj krūtyje šėlo
sutemų dievas.
***
Sugurės pievos,
akmeniniai varnėnai
sparnus ištiesins.
***
Toliausi skrydžiai
bildės virš žalios saulės
lyg sapno griaučiai.
***
Skleidžiasi Šiaurė,
atskridau pašvaistėmis
giesmių apkabint.
***
Spalvų galvelės,
tulpėje aidi uolų
prarajos gūdžios.
***
Vėlės pajuodo.
Kai motina žydėjo,
miestas numirė.
***
Žodis –užburtas:
kiekvienoj raidėj sparnas
vis kitas gieda.
***
Nerias iš kalno
urvai tiesiai į dangų
jūrų rūbeliuos.
***
Gal dar nejauti
užmuštų vaikų žvilgsnio
vidaus kvailumu.
***
Savyje augai,
lyg žudike pavirstum...
Dabar kankinies.
***
Esi dilgėlynas
tarp akmenyno širdyj.
Žiūri į tamsą.
***
Žvelgei iš šiaurės,
juodu šaltumu trenkei
mano angelui.
***
Nužudei juoku.
Kvatojimas pabiro
iš tavo krūtų.
***
Tylutėlė naktis,
sapnai pabando prikelt
lyg negimėlį.
***
Plaukia negimę
vaikai daigai iš mūsų
dviejų nemeilės.
***
Skaudžiai verkėme.
Kiek vergų tolumose
šienavo ašaras.
***
Svirplys beširdis
gieda: Žalgiris toli
ir senoj širdy.
***
Žuvęs drugelis,
vėtros parneštas, kiemo
jau nepažino.
***
Dar vakar žemė
regėjo meilės lizdus,
susuktus sniego.
***
Lieka toks tuščias
beržas, pavasario tylos
ištardytas.
***
Duok dar lizdelį,
duok atšilusią žemę,
sugulsim žaibuot.
***
Kokia gyvastis!
Lėtai likimas kyla
į tulpės taurę.
***
Varnos greta sutemų.
Sapnų saulė draikosi
aušrų aptverta.
***
Per visą žemę
skersai išilgai grįžta
obelų vėlės.
***
Broliukas toliuos
su motina rudenį
iškeliaus mirti.
***
Vėl blyksi mirtis.
Mirtos žiedas nemiršta,
lapoja dangun.
***
Atriek smėlyno,
dvasios pajūrio vėtrų
jau gęstant meilei.
***
Ant eglių kabo
sakūrų žiedai, kad mes
atkakliai skristum.
***
Šaknys –žaliausios.
Budi dangus žvaigždyne.
Lydėkim šviesą.
***
Pajūrio meilė –
pilu saują po saujos
smėlį ant sparnų.
***
Vėlės ilgesys
mamai širdį sudraskys.
Ką ji nužudė?
***
Atgręžk gailestį.
Vėlu, tas žodis smogė
sūnui įsčiose.
***
Aš ilgiuos šviesos.
Mama, leisk man išvysti
dangų ir naktį.
***
Gėlės paveiksle
sukabintos rėmuose –
kančia vis plečias.
***
Nieko baisesnio
nesutikau už mamą
nužudžius šviesą.
***
Dainuot jautrumą
išmokė dangus, žemė –
vien liūdesį.
***
Kolei vasarą
ieškai speigų balčiausių,
ruduo jau esi.
Atgal
