Poezija
06 21. Pabūkime kartu
Birutė Silevičienė
Svajingi muzikos garsai
Užvaldo pievų slėnį.
Ištiesk rankas ir eikim šokti –
Pabūkime abu arti, arti.
Tiek metų buvom nesimatę...
Yra ir pakalbėti apie ką.
Jaunystės medžiai mūsų išaugo –
Ir mes gyveniman šaknis įleidę.
Subrendo mūsų mintys,
Sužydėjo gėlės lankose.
Tu saule man švieti –
Kurią laikau savo delnuose.
Čia pat Šventoji upė teka –
Vandenį plukdo į marias.
Leisk nušluostyti džiaugsmo ašaras,
Leisk įteikti Tau šias rožes.
Mes mokėjome meilę branginti,
Niekada neįskaudinti vienas kito.
Pabūkime šioj šventėj laimingi
Ir neškime džiaugsmą savo širdyse.
Neskinkime gėlių
Neskinkime gėlių – teauga,
Teskleidžia pumpurus švelnius.
Juos taip gražiai gamta surėdė –
Tepasidžiaugia mylintis žmogus.
Neskinkite gėlių – težydi,
Tebūna žemės kilimu gyvu.
Tegu rytais saulutė geria –
Rasos lašelius nuo žiedų.
Nedovanokite skintų gėlių,
Nes gęsta gyvybė žiedų.
Nuskintos jos – neteks vertės –
Jos gailesčiu atsilieps širdies.
Į vazą merkite po vieną žiedą –
Ramybę, džiaugsmą skleis...
Juos taip gražiai gamta surėdė –
Tai pasidžiauki iš širdies...
Sugrįžta paukšteliai
Sugrįžta paukšteliai į tėviškę mielą –
Sugrįžta giesmes nešini.
Tik Tu, Gintuti, negrįžti namolio,
Prie Tavojo kapo – manoji širdis.
Ji budi ir saugo gėlių glėbyje
Apgaubtąjį žemės lopelį.
Žaizda atsivėrus giliai širdyje –
Dedu ant kapo Tau gyvą žiedelį.
Uždegsiu mažytę žvakelę –
Tebus amžinoji ugnis –
Težiba danguje žvaigždelė
Ir rimsta manoji širdis...
Visiems žemelė vienodai brangi
Ir kapui vienodas žemės lopelis.
Varguoliui – kryželis, paminklas kuklus –
Nusviręs ant kapo žiedelis...
Jam šviečia padangėj žvaigždelės,
Jam dega žvakutė kukli.
Ir giesmę liūdną užtraukia paukšteliai –
Kauburėlį gaubia naktelė rami.
Šventoji
Upe upele, greitoji
Kur skubi, pailsėk...
Mano kojos tavo valdose –
Atgaivinki gimusią svają.
Man čia gera ir miela,
Kai ramybėje ilsis laukai,
Kai bangelė žadina karklą iš miego,
Tai žilvitis apgaubia mane.
Jo skara žaluma nusidažius,
O laukai raibuliuoja gėlėm.
Man nešalta – saulė teka –
Gėriuosi paukščių giesmėm.
Štai žuvytės praplaukia į tolį,
Čia Šventoji melodiją tęsia:
Sugrįžtu į laimingas dienas –
Čia jaunystėj braidyta pakrante.
Čia žiedeliai gėlelių išglostyti,
Išbučiuoti, išmyluoti raudoj.
Kai galėjau prie jų prisiglausti
Likimo skausmingoj dalioj.
Jie mokėjo pradžiuginti širdį
Ir sugerti ašarėles sūrias.
Kai nebuvo kam skausmo raminti,
Pievoj leidau valandėles liūdnas.
Mamytei atminti
Šeimos albumą vartau kasdieną,
Kokia graži, Mamyte, Tu buvai...
Iš nuotraukų man ramybėje švieti,
Palaimos šypsniu iš portreto į mane žvelgi,
Meni man šventą Oną, duonelės kepalėlį
Prie širdies glaudi.
Visus apžvelgdama duonelę šeimai dalinai,
Vienai namuose rūpesčių užteko per akis.
Nemėgai žiūrėt į veidrodį, nebuvo laiko...
Puikiai žinojai, kad esi graži,
O Tavo storos, ilgos kasos –
Ant galvos susuktos,
Visur visus žmones žavėjo.
Pakrikštyta Ona-Birutė – dviem vardais,
Buvai kukli, darbšti, pamaldi –
Gėrėjosi kaimynai tavo išmintim,
Pasikalbėt su reikalais skubėjo...
Taviesiems rankdarbiams, tortams – prilygti
Niekas negalėjo.
Džiaugiuos, kad sielos, Mama, mūsų giminingos.
Akimirkos bendrumo susibėgdavo dažnai –
Ir, rodos, šiandieną viskas tilptų į mūsų
Pokalbius ir paslaptis, džiaugsmus.
Ir vėl abi skubėtume prie Tėtės kapo –
Gal dar daugiau man atsivertum.
Tik gaila, kad Tavęs šalia nebėra...
Gyvenimo akimirkas skaičiuoju, laukiu...
Gal pavasario sapne Tu pas mane ateisi?!
Ir vėl, mamyte, mes būsime kartu!
Dabar gyvenimą moku geriau suprasti,
Daug ką įvertinčiau kitaip, atleisčiau...
Tavęs vienos namuose nepalikčiau, -
Tau už gyvenimą, Mamyt, dėkoju!
Aš Tau linkėčiau...
Dar neskubėkit bėgę dienios,
Leiskite jai viską išsakyt...
Kada širdyje gimsta idėjos –
Iš Tavo lūpų trokštu jas išgirst.
Noriu matyti Tavo rūpestingą veidą
Ir mėlynas akis žvaigždėtojo Dangaus.
Aš trokštu atsiremti į tavo ranką –
Ir prisišlieti kasdienybėje savo žmogaus.
Man norisi žvaigždeles įžiebti kelyje
Ir akmenis surinkti Tavo pakelės.
Linkėčiau būti laimingai ir spindėti
Lyg rasos lašui ant rytmečio žolės...
Atgal
