Poezija
06 07. Gegutėle, neskaičiuok
Birutė Silevičienė
Gyvenimas – laimės lašas,
Viltis – laisvės paukštis.
Žmogus – į gyvenimą įaustas –
Veide kančių raukšlės įspaustos.
Į padangę mielą žvilgsnis kyla,
Klajoja tolimame debesų kelyje.
Saulė šypsnį visiems siunčia –
Gėrimės pavasarį gėlės žiedu.
O, paukšteli, laisvas mano, paukšti,
Mintyse skrajoji aukštybėje dangaus.
Man norisi kaip vaikystėje siausti –
Išgirdus balsą mylimo žmogaus.
Neskaičiuoki, gegule, mano metų,
Neįsakyki širdžiai nurimti.
Negaliu pakilti virš debesų,
Aš ne paukštis – neturiu sparnų.
Bet, gegule, aš galiu svajoti.
Būti mintimis, kur man brangu.
Tėviškės keliais klajoti,
Laimę jausti su tikru draugu.
Jaunystės aidai
Nuskriejo palaukėm jaunystė
Nusinešdama vėju svajas.
Ji prabėgo visai netikėtai
Sudrumsdama sielos gelmes.
O dabar negali pasakyti
Ar laiminga esi su manim?
Tu juk skausmu nenori dalytis –
Su medžiais kalbiesi širdim.
Tas artumas perpintas jaunyste –
Žvilgsnis ramus ir šviesus.
Netrukdysiu Tau grįžti į vaikystę,
Kur gyvenimas buvęs gražus.
Pasiilgau, žmogau, aš laisvės...
Mintimis paukščiu skrajoju.
Aš žinau – susitiksim pakrantėj
Ir laimingi klajosim abu.
Nubėgo vėjas palauke –
Vėl pravirkdė vaizdai mane.
O jei šiandieną esame dviese –
Dar pabūki jaunystės žvaigžde.
Ramunėlių lauke
Po lietaus dangus prašviesėjo...
Debesėliai nuplaukia lengvi.
Gaivus aromatas pripildo krūtinę,
Saulutė nušvinta skaisti.
Vėjas ir saulė takelius džiovina.
Ramunėlių priskynus pamerksiu,
Kambario tyloje pailsėsiu,
Žiedeliams dainelę dainuosiu.
Jaučiu, suvirpo širdies stygos,
Gamtos melodijos prisotino mane.
Kaip trokštu upėje išsimaudyti
Ir apsvaiginti bučiniais Tave.
Mūsų meilė – didelė, graži.
Aš joje sutelpu visa...
Kai liejas posmai iš krūtinės –
Pavydo, keršto ji nežino.
Paukštis narvelyje liūdi, kenčia –
Į laisvę veržias iš visų jėgų.
Žmogus be meilės sielvarte skęsta –
Lėtai ar greitai jis užgęsta...
Neplėšyki laiškų
Jei nori parašyti laišką –
Tai viską gerai apmąstyki.
Kad minčių jam užtektų
Ir žodžiai gražūs birtų.
Rašyki laiškus širdimi,
Kad atgarsį kitoje surastų.
O jei žaidi tik ugnimi –
Neverta Tau jų rašyti.
Neplėšyki gautų laiškų –
Nes jie širdimi rašyti.
Rytoj istorija jie bus...
Prie jų nekart sugrįši.
Rašykite laiškus širdimi,
Kad atgarsį kitoje surastų.
Nežaiski niekad ugnimi
Ir skausmo jūros nesukelki.
Į balto popieriaus lapus
Liejasi minčių grandinė.
Neįžeiski jautrios širdies,
Nes ji nėra plieninė...
Prie jūros
Išeiki vakarą lietingą prie jūros
Ir paklausyk vaitojimo bangų.
Kai padangėje nėra žvaigždžių,
Juodam fone stovėti baisu.
Kai jūra praplaukia apsaugos laivai –
Stovint ant Palangos tilto,
Rodos, girios medžiai išrauti iškyla
Iš jūros gelmės ir milžinais virsta.
Tai miražas tamsiosios nakties
Ir šniokštimas jūros bangų.
Ji kerštinga, pasiglemžia laivus,
Laužo stiebus, verčia kopų smiltis.
Ten toli švyturys kviečia grįžti laivus
Ir kelią nurodo į krantą.
Užsigrūdinęs jūreivis stiprus –
Laiko laivo šturvalą.
Jūra, tiltas, žvejai, laivai...
Viskas praplaukia kaip sapnas.
Švytury, rodyk kelią ir man,
Kai klajoju po jūros platybes.
Žodžiai
Žodžiai – ne paukščiai –
Atgal niekada nesugrįš.
Paukščiai pakilę į erdvę –
Dar nekartą mus aplankys.
Žodis ištartas švelnus –
Taip atgaivina jausmus.
Jei keiksi, barsies, plūsi –
Tai atpildo atgal sulauksi.
Jei mintis tarsi iš širdies –
Akyse džiaugsmas švytės.
Varguose, nelaimėje palengvės
Ir į tavo širdį atsilieps...
Jei nemoki gero žodžio pasakyti –
Geriau jau patylėk...
Kam skaudinti nekaltą žmogų –
Išlieti pyktį iš tulžies...
Išmok prakalbinti žolę, gėlę,
Išmok žemelei padėkoti už grožį.
Pagarbinki Visatos kūrėją –
Sutiktam žmogui – nusilenki.
Tegrįžta žodžiai į širdis,
Kurie ramybę neša žmonėms.
Jie sušildo, guodžia, nuramina
Į padangę neša mintis.
Atgal
