Poezija
05 24. Be lapų šakos juoduoja
Prof.habil.dr. Danielius Gužas
Sausos šakos sensta,
lūžta, krenta žemėn.
Žemė renka viską,
glaudžia ant paviršiaus,
pūdo išorėj ir viduje.
Juodoj žemėj paskęsta,
ir dega kaitriam pragare.
Brangus žodis Tėvynė,
tu skolnas amžinai jai likai,
nes ji - tavo Tėvynė.
Čia tavo motina, tėvas,
mylėk juos kaip savo Tėvynę,
ir lopšį mažą; mama tave čia supo,
dainuodama ramią lopšinę.
Aš dainavau už Lietuvą
Dainavau už gimtinę savo,
kurioj lietuvis gimė, augo.
Daug buvo pavergėjų,
jie mus žemino, nevertino,
mes garbę gynėme vainikais.
Sibiras, tremtis, kova už laisvę neišblės,
ji tęsias, tęsis dar ilgai,
lietuvis laisvę jus amžinai.
Mes neblogesni už pirmuosius
išaukštintus palikuonis,
mes žmonės esame, Dievo vaikai.
Kovojome, lietuviai, iki pergalės,
savo vėliavas iškėlėm
virš savo tėvynės – Lietuvos.
Gimiau ir aš čia, Lietuvoj,
tėvynės garbę savąją turiu.
Jei reiks tėvynės kovotojų,
už ją kovosime kartu.
Saulė slapukė
Pavasario saulė liepsnoja,
skaisčiai šviečia danguj,
švelniai vėjelis papūtęs,
debesėlius gena šypsniu.
Ir vėl saulė šypsos
per tarpą pilkų debesų.
Jie sugeria šilumą, žemei paskirtą,
visiems gyvent bus geriau.
Kam ta saulė būt reikalinga,
jei nesutirpdytų žemės ledų?
Ir kam ji tada žmones girdytų
spindulių sopulingų srautu?
Emocijos viską iššaukia:
ir gėrį, ir blogį, kas šalia.
Kai pasirinkti kelio nespėjam,
blogis griebias valdyti mintis.
Švintant saulei, rytui slenkant
spindulys erdves užkliudė,
daug šiai dienai paaukojom,
ar jau verias pragaras po kojom?
Atgal
