Poezija
05 21.Mokslų daktaro Algirdo Bikulčiaus (Ežerėno) poezijos tiesos grožis
Birutė Silevičienė
Laisvalaikiu mielai paskaitau vilniečio poeto Algirdo Bikulčiaus eilėraščius. Galbūt taip geriau galima susipažinti su žmogumi, jo minčių dėstymu, skambesiu, pajusti jo begalinę meilę Lietuvos gamtai, žmonėms, kartu su poetu pakeliauti jo minčių keliu, sekti eilėraščių vaizdais. Pasimiršta nuovargis ir alkis. Pailsiu su knyga rankoje, ar gavus pluoštelį Algirdo eilėraščių iš pačio lobyno.
Ačiū Jums, Algirdai, už jautrią širdį, aukštą kultūrą. Iš Jūsų eilėraščių veržiasi gaivios srovės ir puošia žemę, per kurią einate poezijos pripildyta širdimi, dainuojate žmonėms.
„Lietuvos aido“ skaitytojams siūlau poeto Algirdo Bikulčiaus (Ežerėno) kūrybos.
Kalavijas
Ant sienos kabo senas kardas.
Varsuoja ašmenys žibą,
Ir raštas, rankeną apvijęs,
Man nesuprantama kalba.
Kieno jis, koks karys juo kovės?
Kokia ištiko jį dalia?
Kas ir kame jam skelbė šlovę?
Kokiam jis mirė patale?
Gal jis tėvynę ginąs krito,
Švytėjęs laisvės viltimi,
O gal, užpuolęs šalį kitą –
Nugaišo niekšo mirtimi.
Kurios šalies jam gieda vėjai?
Kur ilsisi jo palaikai,
Kur jo gyvena pranokėjai,
Spėliotume dabar dykai.
Herojai – pilkapiuose, žygiai
Jų net žymiausi užmiršti.
Nežinomi vardai valstybių
Patelkusių juos praeity.
Istorijos karšinčiai uoliai
Neatmena karių vardų,
Tačiau mus stebina lig šiolei
Darbai taiklių ginkladarių.
Laikas
Namie tylu. Kieme rudens naktis.
Namiškiai miega. Aš gi vis
Dar šnekučiuojuosi su užsibuvusia dama...
Girdžiu: per kiemo purvą braido lapkritis.
Protezą girgždina, lapus paspaudo koja.
Viešnia išėjo. Liko vienuma.
Širdis ir laikrodis skaičiuoja...
Įsiklausau į jų tvinksėjimą vienodą.
Seku žvilgsniu rodyklę juodą.
Į niekur pamažu sekundės laša,
Išbrinkusio, lyg alavo lašai,
Surinkusios į niekur laiką neša.
Praėjo štai viena, kita nukrito štai.
Labai brangi sekundė kiekviena
Gyvenime vienintelė – viena
Vienintelį ir paskutinį kartą.
Klausytis ir girdėt, kaip laikas laša, verta,
Kad be prasmės neišlašėt diena.
Ilgesys
Kur plauki, baltasis debesėli,
Žydruma pavasario skliautų?
Man širdin meti drungos šešėlį,
Ją pripildai ūkanų baltų.
Per melsvuosius tolius okeano,
Kur vilnyja gilūs vandenai,
O gal tu grįžti į Tėvynę mano,
Ilgesio prigėręs sklidinai.
Su tavim ten skrist norėčiau.
Jei gali, tu man sparnus numesk,
O jei ne, kad likęs neliūdėčiau,
Mano ilgesį namo parnešk.
Karių kapinėse
Guli eilės kareivių
Surikiuotų rikiuotės,
Guli draugas prie draugo,
Lyg lygiuotėj – šalmai...
Vėjo šurmulį gaivų
Tildo medžiai šakoti, -
Orią rimtį jų saugo
Plačiašakiai klevai...
Ant „šalmų“ – pavardė,
Laipsnis, inicialai...
Ir visai ne šalmai tai, -
Smeigia žodžių smilksnys;
„Amžinoji šlovė!“
O žemiau – intervalai:
Du gyvenimo metai.
Tarp tų metų – brūkšnys.
Užrašai neteisingi –
Gal klaida kartais dailės, -
Kyla nesutikimo
Abejonė širdy –
Džiaugsmo metai laimingi,
Metai darbo ir meilės
Argi išbraukimo
Šito buvo verti?!
Saulė supas ant meldų,
Liūtys skausmą nulijo,
Dūmų neplaka vėjai,
Jų neblaško ugny.
O metalas skeveldrų
Jau seniai surūdijo,
Vien tik kritę gynėjai,
Kaip anuomet – jauni.
Žiedas laikmečio žuvęs
Nuo ateivių kariaunos,
Kad kas metai svajonės
Skleistų savo lapus.
Liūdi jaunosios tujos,
Lyg tai motinos jaunos,
Tartum mylimos žmonos -
Palei vyrų kapus.
Buvo jie tiktai žmonės, -
Tiek, kiek žmonės galėjo –
Paaukoti gyvybę
Krisdami užmušti.
Ne iš savo malonės
Jiems paminklus nuliejo
Ateities amžinybei
Jų epocha pati.
Tai herojų paminklai.
Pro dešimtmečių klodą
Žvilgsniai jų metaliniai
Sminga ainių širdin.
Nepaklust liepia pinklei,
Įgyvendinti godą –
Ginti savo tėvynę,
Vesti ją ateitin...
Vakare
Garvežiai balto rūko gariniai,
Neškit, neškit į tolį mane,
Kur gaisų dunda būgnai variniai,
Gaudžia skliauto varpais nežinia.
Vakarais sielą tolumos šaukia,
Vakarais - ilgesys neramus,
Vakarais, pamažu susikaupęs,
Rimsta tempas dieninis ūmus.
Horizonto romi sinusoidė,
Lyg viliodama plaukia artyn,
O harmonijos odė bežodė
Kviečia pasakon, kviečia naktin.
Garvežiai balto rūko gariniai
Neškit, neškit į tolį mane,
Kur gaisų dunda būgnai variniai,
Kur vilioja graži nežinia.
Aukštyn
-Ko į kalną karies, alpiniste,
Ko gyvenimo ieškai viršūnėse?
Ten tiek rizikos skradžion nukristi,
Kur lavinos su uolynais grumiasi!
Kas – viršūnė? Vien pikas nuplikintas,
Kur net samanos augti negali.
Lipat vien tiktai tuo įsitikinti,
Nuo stokos deguonies išbalę.
-Ne naudos mes ten ieškom, poete,
Ne šlovės šaltą šlovinam stabą, -
Siekiam aukščio, jo ribą palietę,
Savo sau patvirtinti prabą.
Atgal
