Poezija
05 15. Apgaulinga pavasario tyluma
Prof.habil.dr. danielius Gužas
Ko nutilo medžiai,
nors vėjai pučia iš kraštų?
Susiglaudę pavasario laukia
viršūnėse paukščių lizdai.
Saulės švies, paukščiai suks lizdus,
gandras medyje kalens,
prigaudęs varlių, neš
mieliems jaunikliams savo.
Pavasario garsų fone
tarsi aplinkui ir tylu,
iš tiesų tai viskas juda, čeža
kregždutė skrydžiu vėją aria.
Daug arimų jau išarta,
pastogės pilnos jau lizdų.
Vėjas pučia, bet jų nesuardo,
zylė irgi suka savo gardą.
Širdis ir gėris
Širdis auksinė, bet ne metalo,
ji žėri saulės spinduliais.
Sugauk spindulėlį savo,
ir gyvenk su jo džiaugsmais.
Spindulėlis trumpėja, plečias,
šviečia vis arčiau širdies,
ranka suranda jos plakimą,
pasako skausmą praeities.
Ir skubam saulei iš paskos
žiūrėt, kaip ji leisis Vakaruos
jūrom į platų vandenyną
ar iškiliuose didžiuos kalnuos.
O kodėl čia vienas
Stoviu prie atviro lango,
vėjas skruostus kutena,
būsiu mintimis ir aš su juo.
Vėjas lies man veidą,
glostys išvargusias akis.
O kodėl šiandien aš vienas,
ką palikau, kokia mano praeitis?
Ji – trapi, banguota,
tarsi smėlio kopų vingiai.
Papūtus vėjeliui, išblėsta,
iš naujo statomas būstas.
Smėlis sausas, įkaitęs,
byrančioj smėlio pilyje
gyvent ilgai nebegali:
ji sugriūva, kaip svajonė saldi.
Kiek smėlyje smiltelių,
tiek danguje žvaigždžių,
vienas jų nesuskaičiuosi,
be artimo žmogaus šalia.
Aš dainavau už Lietuvą
Dainavau už gimtinę savo,
kurioj lietuvis gimė, augo.
Daug buvo pavergėjų,
jie mus žemino, nevertino,
mes garbę gynėme vainikais.
Sibiras, tremtis, kova už laisvę neišblės,
ji tęsias, tęsis dar ilgai,
lietuvis laisvę jus amžinai.
Mes neblogesni už pirmuosius
išaukštintus palikuonis,
mes žmonės esame, Dievo vaikai.
Kovojome, lietuviai, iki pergalės,
savo vėliavas iškėlėm
virš savo tėvynės – Lietuvos.
Gimiau ir aš čia, Lietuvoj,
tėvynės garbę savąją turiu.
Jei reiks tėvynės kovotojų,
už ją kovosime kartu.
Atgal
