Poezija
05 09. Ir dienos, ir metai kartojas
Prof.habil.dr. Danielius Gužas
Jie primena, kas buvo ar liks amžinai.
O buvo – ruduo mus užgriuvo,
palikom arimus laukuos.
Juodi arimai – žiemą balti,
sniegas uždengia lyg paklodė švari.
Tik kaminai per aukšti:
iš jų krenta ant žemės suodžiai juodi,
drobe linine sulaikyt negali.
Nesibaigiantis sapnas
Sapnuodamas aš išėjau
ir grįžt nenorėjau,
sapne žiedus mačiau,
jie mėlynai saulėj spindėjo.
Mėlynai, tarsi dangus,
mėlynai, nes kitaip negalėjo.
Žemėj žibutės ir dangaus skliauto
vienybės simfonija skambėjo.
Skambėjo Mocartas, Bachas, Čiurlionis,
jų harmonija vainiką pynė.
Kiek daug džiaugsmo buvo skambėjime,
kol sapnas dar nepraėjo.
Te žydi gėlės Tavo gyvenime:
realybėj dienos.
Te neša pasauliui meilės galybę,
aprėpia ją gėriu savu.
Sapnas daug ką pasako,
ir daug ką slepia nuo mūsų.
Išgyvent šią realybę ar sapną –
pajausti dienos vargus.
Širdis ir gėris
Širdis auksinė, bet ne metalo,
ji žėri saulės spinduliais.
Sugauk spindulėlį savo,
ir gyvenk su jo džiaugsmais.
Spindulėlis trumpėja, plečias,
šviečia vis arčiau širdies,
ranka suranda jos plakimą,
pasako skausmą praeities.
Ir skubam saulei iš paskos
žiūrėt, kaip ji leisis Vakaruos
jūrom į platų vandenyną
ar iškiliuose didžiuos kalnuos.
Atgal
