Poezija
05 09. Pavasaris bėga
Birutė Silevičienė
Tai upės bangelė greita
Nubėga per pievas viena.
Jūrai vandenėlį dovanoja –
Štai ir baigės jos kelionė.
Žaluma medžius aprėdo.
Saulės šilumą pajutę –
Gėlės pumpurėliais prakalbėjo...
Ir linksmučiai supasi vėjuje.
Skuba vyšnios, ievos žydėti,
Obelėlės baltai apsirėdę.
Patvory agrastai, serbentai žydi,
Žemuogėlės kvatojas prieš saulę.
Tai gražu pavasarį sode.
Skambios paukštužėlių giesmės.
Ach, gamtuže, nuostabi –
Džiugini mūsų akis, sielą.
Gamtos gėlynų raštuos marguliuoja
Atgimusi spalvų gama.
Ir gegutė krūme užkukuoja
Viską žmogui – gamta dovanoja...
Man gera
Kai Tavo žvilgsnis į mane nukrypsta –
Laimės spindulėliai šokinėja akyse.
Tavo vardą lūpos vis kartoja.
Pievos gėles dovanoja.
Žvilgsniai susitinka kaip žibintai –
Ir nenori kelio viens kitam užleisti.
Dar širdyje meilės lašelis likęs –
Tai džiaugiesi susitikęs...
Tu braidai prisiminimų kloniais...
Rodos, vakar buvome kartu.
Švelnų pasiunti man žvilgsnį
Ir laimingi švytime abu.
Saulėtekis mums gaivą dovanoja
Dar pabūkime šitoje klajonėje.
Tegul kyla mūsų mintys į aukštį,
Tegul gėris užvaldo krūtinę.
O ten aukštai kalnuose dega
Laužai jaunimo gegužinės.
O mūsų akys veda –
Gyvenimo keliu prasmingai.
Neskubėk įsimylėti
Neskubėk žavėtis sutikta gražuole,
Neskubėk dėl jos netekti galvos.
Tai ne meilė, tai ne sapnas...
Tai – gyvenimo išbandymas.
Kuklume – rasi ramybę –
Tik ne grožyje – žmogaus dvasia.
Ji negali išsiveržti iš krūtinės,
Apsvaiginti vyno taure.
Meilė – svaiginanti šampano taurė –
Jai atiduodi visas svajas.
Ji suka galvą, kūną kankina
Ir jausmus savaime brandina...
Mylėdami – tobulėjame, kylame
Mylėdami – nugalime audras, kalnus.
Nes ji vis svaigina ir gydo –
Pripildyta burtininkų kerais.
Mylėk jausmais – ne akimis –
Tada pavydo kirminas nekankins.
Keršto ugnys – nedegs –
Meilė svajas per pasaulį neš...
Įeik ir pasilik
Įnešk į mano širdį saulę –
Ji krūtinėje degs amžinai.
Ištiesk rankas sugrubusias nuo darbo
Apglėbk, mintys pasieks žvaigždes.
Tegul svajonės realybe taps...
Nusišypsok gražiuoju savo šypsniu.
Kai lūpos lyg šaltinis prasivers –
Leisk pabučiuoti jas tokias saldžias.
Laikyk apglėbęs prie krūtinės –
Tegul mūs širdys kalbasi kartu.
Juk Tau ir man taip gera,
Kai būname kelyje abu.
Matau, kaip bėginėja Tavo akys
Pavirtę vien linų žiedais...
Jos stebuklingai veriasi ir žvelgia –
Žmonių jausmams suprantama kalba.
Būsim kartu – kiek gyvenimas skyrė.
Prisiminimus bendrus – uždarysim į skrynią.
Ir pakėlę taurę lietuviško vyno –
Palydėsime nubėgančius metus.
Atgal
