Poezija
04 30. Motinai
Birutė Silevičienė
Tu palydėk, Mamyt, mane į kelią
Ir palinkėk geros sėkmės.
Pažvelk kartu į melsvą dangų,
Linkėdama kelelį rasti atgalios...
Priglauski mane dar prie krūtinės,
Nepagailėki žodžiuos šilumos.
Aš išsiilgstu savosios Gimtinės
Ir sodų sningančios dainos.
Pabūk, Mamyt, drauge vyresne –
Tu išklausyk mane ramiai:
Turiu palikti Tavo lizdą,
Gyvenimui susukti lizdelį atskirai.
Kai man sunku, mieloji Mama,
Nepagailėki švelnaus žvilgsnio,
Kad nebijočiau Tavęs apkabinti
Ir prisiglaudusi naujai sušilti.
Man reikia, Mama, Tavo rankų,
Tavųjų žodžių ir širdies...
Žinau, dažnai vaikus išlydi
Netardama „sudie“ – tik „laukiu!“
Dar pastovėk, Mamyt, kelely,
Dar pažydėk gimtam lizdely.
Sugrįžtančius sutik vaikelius,
Išgirsk sode balsus paukštelių.
Dar pastovėk, Mamyt, kelely,
Dar pažydėk sode baltam.
Suaugę jau tavi vaikeliai –
Ramybę randa saugomam lizdely.
Saugok kelelį mūsų, Mama,
Apgobusi pečius balta skara.
Tebus gyvenime mums gera –
Baltoji obelėle, Mama.
Esi dvasia mūsų, Mama,
Ramybės versmė, akių šviesa.
Esi mums duona kasdieninė
Ir išmintis, tikėjimas, drąsa.
Atgal
