Poezija
05 13. Bekryptės šviesos
Algirdas Pilvelis
Įsiūbuok pilį,
spenelis rytoj taure
pavirs bučiniuos.
***
Tu –sraunus stiklas
kvarco pėdose snaudi
įtempęs sapną.
***
Akmens sapnu būk,
kai įsisuka žvaigždės
į taurės dugną.
***
Gal iškedensiu
vakarykštį debesį,
kol saulė byra.
***
Aušta akmenys,
nubarstę mano žingsnį
pilku buvimu.
***
Neskalbsiu dangaus,
kol paties pėdos drėksta
saulės delne.
***
Nedegink nakties
laikinu vienintelės
žvaigždutės blyksniu.
***
Vėjavaikės snaigės
neprašys atleidimo
nė vieno dangaus.
***
Pumpure tupi
žalias tavo buvimas.
Būk prabudimas!
***
Sumindys sienas
netašyti šešėliai,
gal būsiu rėmas.
***
Skaudantys būviai
tik pro žvilgsnių kraštines
gali prasprūsti.
***
Trapiausias vėjas
mus į juoką supustė,
snaigėmis būkim.
***
Samanoj tylim
apsikabinę spalvą
smaragdo bangą.
***
Pasirengiu pats,
nes aš graudžiausiai šiugždu
su sausros ritmu.
***
Sukūriau aukštį
neradęs pavasario
lašo klajonėj.
***
Irkluoju sparnu
tą savo vienintelį
padžiautą dangų.
***
Padžioviau aukštį
ant besparnio debesies –
plunksną iškepsiu.
***
Rūdija naktis,
rasoje sudrėkinta,
patamsio aky.
***
Sniegui neskauda
vis dar neiškritusios
naktinės akies.
***
Išsižios dulkė,
pražiodyta drėgniausio
debesies žodžio.
***
Dulkantis svoris
suvinguriavo smiltis
mano posūkiui.
***
Pavirtau burna
dar neatvėręs žodžio,
kad kas klausytų.
***
Pripilta griausmo
ne į kiekvieno žaibo
liepsnotą svorį.
***
Giedantis ritmas
nugriaudėjo po girnom,
lyg būčiau oras.
***
Siūbuoju tylą
dar nesuradęs raidės
savajam norui.
***
Visai netyčia
per minkštas tapo takas,
prigirdęs smiltis.
***
Pabėgių ritmas
apgaus mano plakimą,
kai tik sustosiu.
***
Kai stoja vėjas,
aš išsigąstu krypties,
vaikančios orą.
***
Įlūžo žodis,
pakrutintas prarastos
erdvės skeveldrų.
***
Tik ne kosmosas
sunešė mano kalnus
užgesus erdvėms.
***
Suplyšo žaibas,
į ašigalio smaigą
nunešęs laiką.
***
Ozono šuoliai,
suplėšyti griaustinio,
sušluoti juoko.
***
Svajoja šuolis
atitrūkti nuo strėlės,
nešančios orą.
***
Nuskandink spalvą,
dar neradusią dugno
pinkliame tinkle.
***
Surašiau aukščiui
kiekvienos minties naktį
žvaigždei pakloti.
***
Išradau kekę
neišbristų žvaigždynų.
Gal žvaigždės –rakštys?
***
Staktos pilniausios
neišbrendamų šuolių
į tamsos guolį.
***
Surašiau laiką
į vienintelę runą –
nenuplaus liūtis.
***
Suradau rakštį,
pasmeigusią skliautuose
įpirštą žvaigždę.
***
Duokit man šaukštą
atsikąsti ramybės,
ir būsiu naktis.
***
Išaugins smiltį
dar nesukurtos dirvos
bręstančios rimčiai.
***
Toks lygus sparnas
niekur nebenuskraidins
kreiviausio lietaus.
***
Imk gurkšnį manęs,
kol neišdžiūvo mintis
žvilgsnio šaltiniui.
***
Numezgiau šaltį
vien iš apšerkšnijusios
tavosios nakties.
***
Tik minčių tvarstis
apsupo mano žodį,
kol tebetyliu.
***
Pripiltos žodžių
baltos popieriaus pūslės –
gal tyla dūsta.
***
Vanagų speigo
niekad nejaučiu sapne,
kol sklendžiu vyriais.
***
Randu tik langą
dar ne savam kamputy,
nors aš pats briauna.
***
Atbulos liūtys
užsėmė sausros naktis
pailgom kliūtim.
***
Neradau slinkties
nė vieno ledo tirpsme –
teks man išbristi.
***
Sutraiškė aukštį
virpantys kalno plaukai
ir vėjo našta.
***
Deginu giesmę
nesuradęs tyliausio
audroto akmens.
***
Apsirenk žodžiu,
kol dar neužsikimšo
eiliuotos natos.
***
Užuodęs vėsą
suarsiu pavasario
tylinčius syvus.
***
Paglostyk uoslę
kiekvieno pumpurėlio
būsimu žodžiu.
***
Neramus oras
suriedėjo į liūtį,
kol džiūsta srovės.
***
Partrenksiu orą
kiekvienu savo žingsniu,
lyg būčiau žodis.
***
Sugrupuok liūtį,
kol neiškepė lašas,
penėtas šalčiu.
***
Apšviestos tiesos
nesutrūko veidrody
radusios vėsą.
***
Ugninės plunksnos
apkabino net rūką,
kol rymo tyla.
***
Manyje ūžia
nebanguojanti jūra,
o sapnas –rūdys.
***
Aktyvus būvis
apipylė ašaras
senu sūrumu.
***
Išskrostas uostas
aštriom kylių mintimis,
nešančiom burę.
***
Per baltos valtys
atplukdė nakties stiklą,
barstantį miglą.
***
Aimanų miške
ne vienas spyglys drebia
žalumos krūvį.
***
Gal išgenėsiu
ne iš pusnies baltumą,
kol esu snaigė.
***
Išgersiu dulkę
apjuosęs senatve
savo naktis.
***
Beldimas dulka –
jau į kiekvieną dūžį
sukeltas dangus.
***
Sodriausia migla
rūką atitvėrė
plieninėm sienom.
***
Delnas – toks skliautas,
melsvo dangaus raukšlių
priraizgytas.
***
Žvilgsnį lašinu
į aukštą alsavimą.
Koks laikas ankštas!
***
Skilusi tamsa
nulaužė jūros spyglį –
cunamis užaugs.
***
Ir delnas drobė,
raukšlėm ištapytas...
Ir vėl miškas iš ryto.
***
Kodėl tik aušra
budina žvaigždes širdy,
paslėptas sapno.
***
Šio oro aura
virš plaukų dar plaukioja,
o mintys tyli.
***
Tu – prijaukinta
liūtis cunamio rūdis
iš dugno siunti.
***
Gal vien tik strėlė
mylimajai būdavau
vidurnakčiais.
***
Jau seniai pirmosios
meilės naktį paleidau
iš godžių akių.
***
Koks lengvas kraujas,
kai širdis taškosi
jaunoj krūtinėj.
***
Aš žydėjau mamoj.
Rasotos strazdo akys
kirto jazminus.
***
Kiemas sudegė,
lėmė kreivo žodžio
kibirkštėlė.
***
Skraidini naktį,
lėkim kartu vėl paskui.
Sugaukim žvaigždę!
***
Galvoji, kada
aiškumas kala meilę.
Kam gi ta aušra?
***
Tu rūkyk erdvę.
Laiko rūkas vis supa
jaunystės akis.
***
Laikas nekinta,
tik amžinybė skaidos.
Asilas – mano.
***
Koryje – žele.
Varnos akys šypsosi,
karksėjimo gėlė.
***
Praregės žvaigždės,
tik žaibų žaltvykstėse
išvydę save.
***
Tinkluose virpam
supynę patys save
nesančiu sapnu.
***
Įskėlei šviesą
mano trečiojoj aky,
kad tapčiau rasa.
***
Aklinas šerkšnas
ne savo mirtį gena
į mano pečius.
***
Surežisuosiu
dar neapsnigtą laiką,
rodyklėmis grosiu.
***
Nenutildysi
alkano žvilgsnio oru,
net miglos trūkiu.
***
Išalko rūkas,
rasos laiptukų lietų
vos suvaidinęs.
***
Išaušo lašas,
subadytas stygomis
tyliausio kvapo.
***
Kraujuoja burė,
žuvėdros sparno tamsą
įpūtus sunkiu.
***
Žvaigždžių lentynos
sutalpins mano tamsą,
kai užsimerksiu.
***
Įskilo vaizdas,
įsodintas į rėmą
mano blakstienų.
***
Kedena naktį
plikų šakų žirklutės -
blizgančios tiesos.
***
Kaleidoskopas
praskriejančių alyvų
ašarom kvepia.
***
Nesančios tiesos
inkrustuoja žodelius
vien atodūsiais.
***
Auginam vėją
savin sunešę vėsą –
neramią tiesą.
***
Tik skrydžio migloj
tampu toks baltas sparnas
lyg snaigės skiedra.
***
Kanopų sielos
dunda varpų tyloje,
išgręžtoj juoku.
***
Nuramink sniegą
savo balta šiluma,
kol speigas nyksta.
***
Per plonos šakos
linksta nuo sunkiausio dangaus
drėgno žvilgsnio.
***
Per lengvas sunkis
sutekėjo į gyslas
skliautuoto žmogaus.
***
Per žydras skliautas
ištirpdė vyzdžių kūdras
aukščiausiu žvilgsniu.
***
Pradrėkstos naktys
baltu vakarės nagu,
kad sapnas dygtų.
***
Kometos rakštis
sutekėjo į odą
prisilietimu.
***
Slenkantis ledas
užpylė šiltas taures
žvilgsnio skaidrumu.
***
Susipilki ledą
į delno karščio būvį,
paglostyk anglį.
***
Vyno garuose
mano kepančios mintys
savaime žydi.
***
Pučiasi žiedas,
neišsprogdinęs kvapo
lašo smarkumu.
***
Per smarkus lašas
nušovė žemės plutą
ne šviesos greičiu.
***
Už šviesą greičiau
skrendantis žingsnio dygsnis –
koks takas šviesus.
***
Bitė markstosi
saldume nuskandinus
geluonies aukštį.
***
Paklydo gūsis,
atneštas nebesamu
pasaulio spjūviu.
***
Suputos tamsa,
išplakta vėtros šakom
dangui begriūnant.
***
Toks stiprus žingsnis
sudrebino tolumą
vėstančios smilties.
***
Vaiskumas skysta
praretintas dangumi
ir tavo žvilgsniu.
***
Samanom slysta
kiekvienos pušies kvapas,
kol nepasidurs.
***
Bekryptės šviesos
tik tirštame kosmose
nardyti moka.
***
Išskleisk pilkiausią
savo veidrodžio spalvą
stiklams grožėtis.
***
Akmenys varva
pakaitinti tik žingsnio –
toks vėjas sunkus.
***
Gulintis gylis
neišjudins tos erdvės
netapęs juodu.
***
Parsinešk šansą,
pasidėk mintis po galva,
nežiniai laikyk.
***
Auskaras žydi
vidurnakčio lūpose –
taškutis dangaus.
Atgal
