Poezija
04 25. Jeigu dailininkas būčiau...
Birutė Silevičienė
Jeigu dailininkas būčiau,
Tai nupieščiau tavo veidą
Tokį švelnų, tokį mielą –
Vėjo ir saulės nugairintą.
Jeigu dailininkas būčiau,
Tai nupieščiau Tavo rakas –
Švelniai apkabinančias ir darbščias,
Ir mane per gyvenimą vedančias.
Jeigu dailininkas būčiau,
Nutapyčiau Tavo lūpas –
Tokias švelnias ir saldžias
Lyg bitučių medumi prisotintas.
Jeigu dailininkas būčiau,
Ta nupieščiau Tavo mylinčias akis.
Kai jos tyrą žvilgsnį siunčia –
Meilės ilgesį, jausmus gaivina.
Jeigu dailininkas būčiau,
Tai nupieščiau Tavo plaukus –
Švelniai rankom glamonėčiau –
Ir sidabro gijoje panirčiau...
“Jautrioji gėlele...“
Kiek daug, kiek daug prasmės –
Ištarta, užrašyta žodžiais
Ir skirti jie – po keturiasdešimties metų pažinties
Jie manyje – draugystės aura švyti.
Laiškai, tavieji laiškai –
Išsaugoti širdyje ir sudėlioti datomis
Gyvenimą palydintys manąjį –
Keliu mintis į saulę, Paukščių Taką...
Tai Tu linkėjai atrasti tą kelią,
Mintis palikti ateities kartoms.
Ne man palikti tave, drauge,
Suradus Paukščių Taką...
Nekartą vaikščiojom po pievą,
Kai gėlės kėlė į saulę akeles –
O spinduliui palietus žiedą –
Šypsojos ji nubarsčius raseles...
Ir pienė buvo man gėlė gražiausia –
Joje surasdavau tiek daug saulutės,
Tie spinduliai – apakina –
Našlaitės žiede – ramybę pajutau.
Virpėdavau vos prisilietus lūpoms
Prie šios laukų gėlės.
Našlaitė ir aš, be Tėtės –
Tik prie Tavęs galėdavau žydėt...
„Jautri gėlele“ – pavadinai laiškuose,
Kai liejasi geriausi prisiminimai.
Ten nuoširdumas, draugiškumas,
Vien gėris, nes nėra klastos.
Nebuvo meilės žodžių ištartų,
Ar bučinių labai karštų.
Širdys laimingos vienumoje plaka –
Į Paukščių Taką kyla...
Tame take mūsų mintys bėga,
Erdvė priklauso mums visiems.
Barstykime mintis į Paukščių Taką –
Tegul žvaigždelėms pasakas jos seka.
O likime, mano likime,
Tu išmokei gyvenimą šitaip mylėti.
Kančiose – draugus pasirinkti –
Šalia esančio – niekad nepamiršti...
Atgal
