Poezija
04 22. Keleivis
Prof.habil.dr. Danielius Gužas
Kelias – ilgas, netiesus,
su vingiais, perkasom, grioviais.
Bet yra pasaulyje kelių
be lapais apaugusių šakų.
Paunksmėj būna gera pailsėti,
prie galingo medžio ir plataus,
lapotose šakose jis užaugina
skaniausius vaisius.
Saulei tekant, jis pražysta,
ir žydi, kol vaisius skanus
sukrauna kūną savo lizdo viršūnėj.
Saugo medį gaivi šiluma,
kam keliauti, jei gera sėdėti
kur aplinka ir oras kvapnus?
Bet keleivis privalo keliauti
palikti šią vietą, malonius vaizdus,
o kai praeisi tą kraštą, tą miestą,
už posūkio pasirodys tau naujas dangus.
Ten už vingio vėl stovi kryžius,
nukryžiuoto žmogaus nebėra,
po pasaulį keliauja Jėzus kitas
ji valdo Didžio Dievo ranka.
Ir bėga metai,
kaip upėj vanduo,
jie iškrinta lašais ant galvos
iš pilkos salos debesies.
Ta sala – didi ar maža,
debesėliai pakyla virš jos,
uždengia mus nuo kaitros.
Džiūsta žemė dėl šilumos.
Jei kojos basos – svyla, kankina,
širdį aižo vidaus šiluma.
Jei apavą su savimi turi,
keliauti toliau dar gali.
Ir gali pažvelgt į dangaus mėlynę,
į mėlynę iš toli, iš arti.
Surasti šalį, kurią Dievas tau skyrė,
kur gyvent amžinai tu gali.
Atgal
