VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

04 22. Dirbk ir būsi laimingas

Birutė Silevičienė

Jau žibutės pavasarį skelbia,

Miškas ošia paukščių dainomis.

Sniegas seniai nutirpo – upeliu pavirto...

Medžiai pumpurėliais prakalbėjo.

 

Į širdį pavasaris nematomai atėjo,

Atsigavo šaltiniai, išsivadavo upės,

Purienos paupyje sužydo,

Šypsos karklų katinėliai pūkuoti.

 

Pavasaris! Gėlių jūra pievoje...

Apsodinti kaimo darželiai.

Dūzgia bitutės, medutį renka –

Atsigavo mūsų širdelės...

 

Žmonės laukuose sėja, sodina.

Traktoriais aria laukus, gyvulius gena.

Nuo darbų šluosto prakaitą sūrų,

Bet džiaugiasi savo darbu.

 

Užderės rugiai, kviečiai, miežiai, avižos –

Bus duonelės, pyragų, kruopų lig valios...

O paukšteliai ras maisto be vargo –

Išmaitins žemelė ir žmogų, ir paukštį.

 

Einu per pievą

Pavargau dulkėtu keleliu eiti,

Pasuku per žalią pievą –

Čia taip miela ir gražu –

Pasėdėti, liesti gėlės žiedą.

 

Čia varlytės drąsiai šokinėja,

Museles sau gaudo...

O toliau paukšteliai skuba

Į lizdelį savo...

 

Vakaras artėja. Rūkas pievas dengia...

Jaučiu drėgną gaivą.

Tik į namus neskubėsiu –

Gamtos vizijas stebėsiu.

 

O kai miegas merks akis –

Praversiu namų duris.

Tegul tyro oro ir kvapų –

Prisipildo mano kambarys.

 

Greitai prabėgs trumpa naktis.

Paukštužėliai kils iš miego.

Vėl atversiu į gamtą duris –

Mano sapnus išblaškys...

 

Ateik su puokšte žiedų

Kai sužinosi, kad širdis mana

Nustojo plakti nelauktai –

Atnešk prašau man gėlių

Iš pievų tų, kur vaikščiojom abu.

 

Atnešk grumstelį molio

Nuo mylimo Tėvelio kapo.

Padangės žydrą mėlį

Ir vyšnių žydėjimą beribį.

 

Ten pasilikusi mana vaikystė,

Grumstelis – juodas skausmas;

Tik toje sodyboje skani duonelės riekė

Ir šuliny – vandens gaivumas.

 

Atnešk, mieloji paukšte, ant sparnų

Svaigimą liepų mūsų žydinčių,

Bitučių dūzgesį žieduos

Ir mūs laukų duonelės kvapą.

 

Iš tų namų, kur į pasaulį išėjau,

Kur duonos riekė stiprybės teikė,

Ten degė židinys  troboje ramus –

Ten ilgesys – skausmu pavirtęs...

 

Jeigu būčiau turtingas...

Jeigu būčiau turtingas,

Tai atneščiau Tau žiedą auksinį,

Grandinėlę auksinę užsegčiau ant kaklo,

Ranką grandinėle auksine padabinčiau.

 

Nežinai, mielasis, kiek skausmo suteiktų

Šitas auksas – dovana tapęs.

Suspindėjusi auksu visa –

Nebebūčiau kaimo dukra.

 

Tu atnešk man gėlę laukinę,

Kur klajojome kadaise abu.

Gintarėlį atvežki nuo jūros krantų,

Leisk, pati jį užsidėsiu...

 

Laimė švies mūsų veiduos,

Nes tai turtai – mūsų gamtos.

Jį nešiosiu, tikėk, visados –

Kaimo dukra išliksiu...

 

Auksas – turtas vienadienis, skaudus.

Prabanga – skurdina žmones.

Išliki paprastas gėrio žmogus,

Kad lengva, gera būtų sutikus...

Atgal