Poezija
04 15. Menu Močiutę
Birutė Silevičienė
Pavasario vėjas medžių lapuose žaidžia.
Saulės šypsnis šiltas ir gražus.
Močiutė staklėse palinkus audžia –
Drobelių rietimus naujus.
Marguoja raštų gėlės įdomiausios.
Čia kilimai gyvų gėlių raivos...
Ant pievelės palei gryčios tvorą –
Tiek daug sugulusių eilių.
Močiutė į jas meilę, išmintį įdėjo
Ir amžinai žydinčias gėles.
Dar neseniai ji staklėse sėdėjo
Ir pynė raštų naujas eiles.
O kaip tas laikas nuskubėjo...
Senelės staklės sustojo, išėjo senelė...
Audimų raštuose Jos išmintis gyva –
Tik nemokėta tai išmokti – kai buvo ji šalia...
Stygos virpėjimas
Aš lyg styga suvirpu nuo balso,
Kai nematau veide šypsenos.
Tu žinai, kaip gyventi sunku,
Kai nebėra Mamytės brangios.
Dar narplioju prisiminimų giją –
Skaudžios ir žiaurios netekties.
Kas išpylė tiek žarijų –
Į širdį degančią, sakyk?
Kodėl nuo žodžių grubių –
Širdis krūtinėje suvirpa?
Ne žodžiais – ašarom kalbu,
Kai jos pavirsta sidabru.
Man sunku apsiprasti netektyje,
Man sunku tai išgyventi.
Tik medį galiu apkabinti,
Jis supras – nepaliks neviltyje.
Žmonės neturi tiek nuoširdumo,
Kad galėtų kitą užjausti.
Jie nueina išdidūs, pamiršta –
Kad žmogui reikia padėt prisikelti.
Gegužės naktį
Kokia graži gegužės naktis –
Įsisupo gėlėtom skarom...
Medžiai, teikiantys gaivą,
Suspindės rytinėj žaroj...
Stoviu ant Šventosios kranto
Pakerėta pievų grožio ir dangaus.
Klausausi melodijų dainų –
Iš lūpų mylinčio žmogaus.
Kokia nepamirštama naktis.
Įsiliejusi armonikos rauda.
Išblaškyki manąsias mintis,
Nunešk su savąja daina...
Mes pabūsim draugužiai nakties,
Tyliai žvelgsim į erdvę dangaus.
Degs krūtinėje laužai vilties,
Paukščių Takais mūsų mintys keliaus...
Atgal
