Poezija
04 11. Gyvenimas, skirtas dainoms ir kūrybai
Birutė Silevičienė
Eugenija Burokaitė-Grobova gimė 1946 m. Kaune. Vilniuje gyvena nuo 3 metų. Mokėsi Vilniaus Universitete (dėl ligos jo negalėjo baigti).
Ištekėjo 1966 m. Mokėsi Vilniaus prekybos technikume. Jį baigė, bet prekyboje nedirbo.
Darbo stažas 36 m. administracijoje: daugiausia personalo ir ūkio vadovų pareigose. Atsakinga ir reikli sau. Mėgsta muziką, dainas, eiles ir gėles.
Eilėraščius rašo nuo paauglystės, bet tik esant tam tikrai nuotaikai.
Eugenija labai kukli, taktiška moteris, jautrios sielos, rūpestinga mama, žmona, močiutė.
„Lietuvos aido“ skaitytojams pateikiu pluoštelį jos eilėraščių.
Pavasario žingsniai
Tik pažvelk – gamta bunda,
Pavasarėlis pas mus skuba...
Paukščiai savo giesmę čiulba,
Mums saulutė skaisčiai šviečia.
Štai ir pirmosios žibutės
Žiedelius iš žemės kala.
Šildos žvirbliai spinduliuos saulutės –
Žemė naktimis dar šąla.
Bet dar savaitėlę – kitą,
Mes sulauksim grįžtant vyturių,
Ir išgirdęs giesmę šitą,
Šaltis pasišalins iš laukų.
Medžiai lapelius suskubs išskleisti,
Pumpurais gėlynai pasikraus.
Žiemai teks savas vadžias paleisti,
Nes smagus pavasarėlis atkeliaus.
Mano gimtinė
Aš čia gimiau – mieloj Lietuvoj,
Apsuptyje gėlųjų ežerų, pušų ošimo.
Nuo pat vaikystės lydinčioj dainoj
Vingiuoto Nemuno gražumo.
Prabėgo metų daug ilgų –
Gyvenime patyriau visko...
Bet štai – palikti mylimų krantų –
Man niekad neužteko ryžto.
O jūra mano mylima,
Su smėlio kopom!
Argi surasi kur, kada
Gražesnį kraštą tokį?
Močiutė
Jau nuo seno visiems žinoma
Kaip labai mylime vaikus.
Jiems širdies dalelė skiriama,
Tačiau ypač mylime savus.
Bet greitai užauga mūsų atžalos.
Ne tik mama jau reikalinga –
Juos supa mielos savos šeimos,
O mamai meilės jų pristinga.
Ir metai lekia tartum vėjas,
Namuos jau krykštauja maži,
Atgyja greit prabėgęs laikas
Ir džiaugias artimi visi.
Mama aplink, lyg ta višta – perekšlė,
Nes augantys ją džiugina mažiukai.
Dabar mama – močiutė. Taip, močiutė!
Jai didžią meilę atnešė anūkai.
Ilgesys (draugei Kristinai)
Mes susitikome vaikystėj,
Susidraugavom tarsi sesės,
Nebuvo riaušių ir jaunystėj,
Gyvenimo tėkmė kartu mus nešės.
Neskaičiuoti amžiaus valandų...
Išleidom į gyvenimą vaikus.
Susenome, dienas praleisdamos kartu,
Tikėjome, kad ilgai taip bus.
O, koks skaudus nusivylimas –
Taip netikėtai išėjai!
Nutrūko džiaugsmo pažinimas
Širdy vien skausmą palikai...
Ir liko man tik kauburėlis,
Kurį lankau aš gana dažnai.
Bet neatstos tavęs šešėlis,
Kurs žvelgia mane šaltai.
Mano Jubiliejus
Aš atmerkiau akis ir nusišypsojau,
Pro langą žaidė saulės spinduliai.
Žiemą saulutė švietė,
Ir mano sieloje šviesu!
Iš dangaus, tėvų pasveikinimas
Atbėgo saulės spindulių šviesa!
Į mano jubiliejinį gimtadienį –
50 metų! Rodosi, šioj šventėj jie šalia...
Aš žinojau – sulauksiu pasveikinimo,
Linkėjimo sveikatos ir kad lydėtų sėkmė.
Bet tie ankstyvi ženklai –
Liks gražiausi tarpe visų!
Atgal
