Poezija
04 04. Laimė
Birutė Silevičienė
Negęstančios laimės šešėlis
Užpildo širdies versmes.
Kai vaikštome kartu alėja –
Grąžina į jaunystės dienas.
Kiek eita, kalbėta, svajota,
Kiek džiaugsmo į širdis įdėta.
Gėlytės žiedelis – tai meilė nekalta
Į širdį su virpesiu krenta...
Laimė – tai artimo supratimas,
Laimė – tai meilės šešėlis,
Laimė – tai mūsų likimas,
Laimė – tai mūsų gyvenimas.
Laimė – matyti supantį pasaulį,
Laimė – gyventi dorai, sąžiningai,
Laimė – mylėti sutiktą žmogų –
Su jo klaidom ir dorybėm...
Laimė – aušros spindulėlį matyti,
Laimė – saulės šviesą regėti.
Laimė – būti gėrio žmogum
Ir laimingai, be skausmo numirti.
Meilės tyrumas
Dovanojai rožių puokštę
Ir veidai abiem nušvito.
Kas iš mūsų išdrįs juoke
Pirmas prakalbėti?
Liejasi šampanas į taures,
Širdį glamonėja svaigulys.
Trokšti Tu ir aš glamonių,
Kai už lango čiulba vyturys.
Mes išgerkime šampano taurę, -
Lai mūsų mintys atsivers giliau.
Nepajausime šampano skonio,
Nes tik meilė spindės akyse.
Mes nešame meilę tyrą, švelnią,
Jos aukštybių niekas neišmatuos...
Gimė ji graži, bekraštė –
Nematyti niekad jos pabaigos.
O širdys mūsų – paukščiais virpa,
Veržias kilti į dausas be sparnų,
Ją stebi supantis pasaulis,
Tik mažai kas eis jų keliu.
Liksi brangus man
Likimas leido sutikti
Pulsuojančio gyvenimo kely.
Stovėjome dviese, norėjome patikti,
Tikėjom džiaugsmu, spurdančiu širdy.
Ir, rodos, gera, miela kalbėti,
Juoktis ir dainuot kartu.
Kada laimingos mūsų sielos
Gyvent, svajoti – gera ir šaunu!
Atsiremsiu į ryto saulės šypsnį,
Beržų skaroje paslėpsiu pečius.
Žinau, kad mintimis sugrįžti –
Į laimingai nugyventus metus.
Mes norime gyvenime daug ko išmokti,
Papildyti kitų išsakytas mintis.
Surasti bendram kelyje šviesą,
Surasti teisybę, skelbti tiesą.
Norėtume išlikti švarūs,
Kad suptų tik balta erdvė,
O rožių spindinčiuose žieduose
Paslėpti vardus, kurie mums brangūs.
Aš Tau linkėčiau...
Dar neskubėkit bėgę dienos,
Leiskite mums viską išsakyti.
Kada širdyje gimta dainos –
Iš Tavo lūpų trokštu jas išgirsti.
Noriu matyti tavo veidą
Ir mėlynas akis žvaigždėtojo dangaus.
Aš trokštu atsiremti į tavo ranką –
Taip prisišlieti kasdienybėje žmogaus.
Man norisi žvaigždeles įžiebti kelyje
Ir akmenis surinkti Tavo pakelės.
Linkėčiau būti laimingai ir spindėti
Lyg rasos lašui ant rytmečio gėlės.
Kai būna liūdna
Jau daug pavasarių praėjo
Ir darželiuose gėlelių nužydėjo.
Mylėjau žmogų širdimi kiekvieną –
Alyvų žiedai taip mane kerėjo.
Lankydavau upės vingį sraunų,
Gėrėjausi skambančiomis dainelėmis laukuose.
Paukštelių giesmės skardeno kaimuose –
Jiems žiogeliai smuikavo laukuose.
Myliu Tave, o Žeme,
Gyventi čia miela, gera, erdvu.
Visada Tave pašauksiu, drauguži,
Mūs žemėje gražiausiu vardu.
Aš pašauksiu laiminga Tave,
Į rytinį saulėtą Dangų pažvelgus.
Tau švelniai ir vienam nusijuoksiu –
Tik berželiui širdies skausmą išliejus...
35-čio draugų būriui
Susėskim, susėskim už apvalaus stalo
Mano jaunystės, mielieji draugai.
Kalbėsim, kalbėsim be galo...
Šio pokalbio laukėm seniai.
Jaunystė – tai svajos nubėgę laukais
Ir mūsų draugystė palikus sapne.
Tik šypseną mūsų jaunystės veide
Dabina pražilę, pražilę plaukai.
Dabar mes iš naujo viens kitą suprantame
Ir patirtimi dalomės tarpe savęs.
Vėl pokštus prisimename savo jaunystės
Ir tiesiame išvargusiom rankom gėles.
Pakelkime akis pilnas gerumo
Į mūsų prabėgusios jaunystės dienas,
Kai džiaugsmą širdies lydi juokas,
O mintys sušildo mūsų sielas.
Pakilkim, pakilkim nuo apvalo stalo,
Jaunystės mano gerieji draugai,
Čia armonikos garsai sklando –
Sušokim, sušokim suktinį smagiai...
Atgal
