Poezija
04 01. Audra ateis ir praeis
Prof. habil. dr. Danielius Gužas
Audra šėlsta, laužo medžių šakas,
daužo duris, reikalauja įleisti vidun.
Kai mintys sukas audroj,
širdis krūtinėj nerimsta.
Saulėtas rytas pakvimpa rasa,
slenkantis rūkas drėkina žoles.
Jaukus jausmas sukyla širdy,
spinduliams saulės šildant.
Atvėsusi žemė nakty,
į dangų kyla rūkas rasotas.
Kaip gera sušilti ištvėrusiam
šaltį nakties tamsoje.
O kiek būta naktų nemiegotų,
lauktų prie žibančios žvakės...
Žvakė neužges niekados,
jei žmonės uždegs ją iš naujo.
Nepamirškim uždegti vėjo
pučiamos žvakės. Audra
siaus neamžinai. Ji nurims.
Širdyje susikurs vėl tyla.
Tai rimtis, apmąstymo valanda.
Kaip norisi mąstyti gražiai.
Tai sapnas, nakties svajonių valanda.
Ar iš tikrųjų taip yra?
Aš šiandieną norėčiau matyti
gražius ir spalvingus vaizdus.
Gyventi ilgai, nemenant,
kas buvo vakar, kas bus dar rytoj.
Audra ateis ir praeis,
ataugs aplaužytos šakos.
Audra širdyje šakų neaptinka,
sutinka tik rimtį ir trokštamą viltį.
Aš tikiu – jei nebuvo, tai dar bus
mano širdy šilumos, kad sušildyčiau
žmogų, skirtą ne sau, ateičiai,
tą žmogų, kurį jaučiu aš širdy.
Nurimsta viskas, praeina audros,
širdyje lieka audrota erdvė.
Erdvė – užpildyta, įelektrinta, įmagnetinta
įvairiausių sūkurių, atkeliavusių iš aplinkos.
Aplinka – tai pasaulio materijos
dalelė. O kur mūsų dvasios,
kur gyvenimo pradžia ir pabaiga?
Jam plėstis yra dar kur.
Vietos užtenka, pasaulis beribis.
Nesibarkim, nesistumdykim,
vietos šiame pasauly užteks
dėl gerų ir blogų žmonių.
Visiems bus atskaičiuota
skatiku daugiau ar mažiau.
Tad peštis mums tarp savęs
manau, nebebus jau dėl ko.
Atgal
