Poezija
04 01. Poetės, pedagogės Anos Jaremčuk kūrybos vakaras
Birutė Silevičienė
Kovo 21 dieną Tautinių Bendrijų namuose vyko Anos Jaremčuk kūrybos vakaras, į kurį susirinko Anos bičiuliai, draugai ir bendraminčiai.
Visus susirinkusius pasitiko Natalijos Rubcovos pianino muzikos skambesys. Susitikimą pradėjo būrelio „Vingis“ vadovė Onutė Grybauskaitė-Kulbokienė. Ši diena sutapo su tarptautine poezijos diena. Palinkėjusi visiems pavasarinio džiaugsmo ir gražios kūrybos, estafetę perdavė poetei Anai Jaremčuk, į renginį atėjusiai su didele kraitele lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai parašytų eilėraščių.
Autorė gimusi Vilniuje, didelėje šeimoje, prisiminė karo metus, lankė Filaretų, Polocko mokyklas. Nuo 15 metų teko dirbti, vėliau tęsė mokslus, tapo mokytoja.
Poezija pradėjo domėtis vaikystėje. Daug eilėraščių skirta Polocko gatvei, kurioje gyveno, Vilniui, Vilnelei, Neriai, senamiesčiui. Pati savo eilėraščiams kuria muziką, pati ir dainuoja. Jokio jaudulio, jokio nuovargio nei veide, nei balse. Galėtų išdainuoti visus savo eilėraščius, jų tematika įvairi: meilė, ilgesys, troškimas taikos, gėrio, laimės vaikams, prisiminimai apie tėvelį ir mamytę, šeimą. Čia ir džiaugsmai, ir netektys, kurios perbėga kūrėjos gyvenimą, bet Ana nenuleidžia rankų, ieško tiesaus, aiškaus kelio be karo, maro ir bado. Žmogus ateina gyventi ir džiaugtis gyvenimu, o ne merdėti, kentėdamas skausmus. Anai skaudu vaikščioti po kapines, nes paminklinėse lentose tik „gimimo metai-mirties metai“. Ana dvasinga, jautri moteris. „Gimdome vaikus gyvenimui, o ne karui ir mirčiai“, - sako poetė.
Nors Ana pati rašo eilėraščius trimis kalbomis, jos eilėraščių į lenkų kalbą yra išvertusi ir poetė Vlada Kursevičienė. „Lietuvos aido“ skaitytojus ir aš esu supažindinusi su mano verstu į lietuvių kalbą Anos poezijos žodžiu.
Visi susirinkusieji stebėjosi Anos eilėraščių gausa, prie apskritojo stalo patarinėjo išleisti poezijos knygą.
Buvo skaitoma poezija moteriai, motinai. Vakarą vainikavo gėlės, asmeninės bičiulių dovanėlės ir padėkos žodžiai.
„Lietuvos aido“ skaitytojams siūlau vakaro dalyvės Elenos Petrošiūtės-Kubilienės eilėraštį „Kančia“:
Jei negyvenčiau kančioje:
-Ar galėčiau su meile žvelgti į dangų,
apglėbti debesis, lėkti paskui saulę,
išskėtusi glėbį, sutikti atbėgantį vaiką
ir klausti – Dieve, Tu matai, girdi ir žinai?..
Jei nepažinčiau kančios:
-Ar pažinčiau skausmo iškamuotą žmogų,
pridėčiau ranką prie sopančios širdies
ir verkčiau su verkiančiais.
Ar išgirsčiau nebylio šauksmą
ir kiekvienam ieškančiam
sakyčiau – aš Tave myliu.
Ar ištverčiau melą?..
Jei neturėčiau kančios:
-Ar išgirsčiau širdies muziką.
Ar džiugintų gėlės žiedas,
akmuo po kojom.
Ar suprasčiau Tėvynės ilgesį?..
Jei neišgyvenčiau kančios:
-Ar suprasčiau Kristaus kančią?
Dieve, ačiū už saldžią kančią.
Ponia Elena Petrošiūtė-Kubilienė yra SOS vaikai globėja, gynėja, saugotoja, atiduodanti jiems širdį ir jėgas, gražių nėrinių kūrėja. Apie savo vaikystę, mokslą ji galėtų kalbėti valandų valandas. Gal gyvenimo patirtis diktuoja kurti eiles?
Elena turi medžiagos 3 knygoms, ruošiasi pristatyti visuomenei savo rankdarbių parodą.
Linkiu Jums kūrybinės sėkmės, o nušluostytos ašaros našlaitėliams tesugrįžta į Jūsų širdį Gėrio, Meilės ir Vilties žiedais.
Sėkmės Jums!
Atgal
