Poezija
03 10. Gyvenimas bėga į priekį
Prof.habil.dr. Danielius Gužas
Gyvenimas bėga į priekį,
rūpesčius palikdams nuošaly.
Daug ką žemėj mes nutylim,
nežinodami, kieno valia.
Gal suklupsim ant jaunystės kelio,
žydint sodžiuose alyvoms?
Prisiminsime vosilkas mėlynas,
tik jų jau nematysim.
Nebematysim, nes prabėgom
skubotais savo žingsniais,
grąžint, prikelt, kas kelyje suklupo
rūtoms po langais sužydus.
Žiedai kvapniausi mūsų šaly puošia,
ir tavo kiemą tarp beržų.
Gražiai atrodo rudenį apšalę
jų gelsvos kasos ant šakų.
Ar besurasim dirvą tėviškės laukuos,
kuri vaivorykštės spalvom sužibtų?
Gal rūtą mažą, neseniai pasėtą,
jei saugos ją Dangus...
Žemę, dangų regim mes kasdieną.
Prisiversk, žmogau, suprasti:
mes juos turime tik vienus,
jie daug aukščiau, nei mes galvojam.
Visatos mes nebeaprėpsim,
be galo didelė yra.
Šioj kosmoso erdvėj
žmogus tik dulke čia pasėtas.
Gyvenimo dulkėtoj kryžkelėj –
didžioji išminties galia.
Saulės šilumos gausos
išminčiai semiasi iš jos.
Atgal
