Poezija
02 27. Prabudimas auštant
Ana Jaremčuk
Auštant ankstų rytą,
visi vabalėliai nugarėles šildo.
Skruzdės viską greit surinkę
maudos rasoje.
Auštant miškuose ir parkuos
tarp šakų ir žolių
klykauja lizdeliuose kuosiukai
galveles aukštyn iškėlę.
Laukia, kada motina ar tėvas
jiems pavalgyti atneš.
Trelės motinos necypti
nenorės jie paklausyti.
Jie prikels visus aplinkui,
kam dar saldžiai miegas.
Gaidys anksčiausiai užgiedojo,
kaip laikrodis, nors paukštis jis.
Išskrenda paukščiai
Praeitin jau vasara išeina,
viską rūku rengdama.
Liūdna tapo – išskrenda
paukščių vilkstinės žiemot.
Pilkam danguje virš mūsų
išrėkaus atsisveikinimo himną:
skrendančių žąsų pulko
įprastą atsisveikinimą su mumis.
Išskrenda liūdna giesme,
išskrenda nežinomybėn.
Ankstų rytą išskrenda.
Išskrenda paukščių būrys...
Sudie, sudie,
liūdnai jiems pamojuosim
skrendantiems nežinomybėn
iš miškų, laukų, arimų.
Be sienų ribų patikros,
be atsisveikinimo ašarų ant blakstienų.
Žvilgsniu mes juos išlydim,
-Skriskite... –Sugrįžkite...
Sugrįžkite - sutiksime!
Atmintis
Nuo pat lopšio iki kapo
einam per gyvenimą,
kaupiame jėgas,
kad jų vėliau netektume.
Viską, ką pasiekiame,
daug jėgų prarandame.
Skaitome epigrafus
ant paminklų užrašų.
Ateis vaikai prie kapų,
o gal ir anūkai?
Jeigu juos, savus vaikaičius,
išmokysime atminimą gerbt!
Kapai – mūs protėvių,
dovanojusių mums gyvenimą.
Nevalia pamiršti!
Gyvenimas trumpas,
jie juk mus mylėjo.
Pagalvoju: ką saugo
linija tarp metų?
Ką paliksiu žemėj aš,
linija – ne už kalnų?..
Neramus laikas
Širdies šviesos neužgesinsi,
šildo ji, nedegina.
Apšviečia meilę ji,
nerimą nuims.
Baisu ir pagalvoti
apie ateitį žmonių.
Pasauly neramu,
mums dėl vaikų baisu.
Pasaulis įelektrintas,
elektroną paliesi –
apsideginsi...
Jis gali tapti paskutiniu
tavo gyvenimo patronu.
Patronu, kuris gyvenimą suluošins,
be tikslo, veltui...
Išaus paskutinis tavo
kalendoriaus lapelis.
Viskas, ką branginai,
ką ant aukuro statei,
nueis su tavim į praeitį,
lyg senas kalendorius.
Karai – nusikaltimas
Sūnūs, gimę laimei,
būsimus vaikus augint,
kurti gėrį ir gyvent.
Kur bet kurios tautos
valdžios sąžinė?!
Vieni ateina,
kad žudyt kitus?!
Ne dėl to mes
sūnus gimdom,
auginame ir lepinam,
mokome gerumo.
Kas paaiškins
tėvams ir vaikams,
dėl ko žuvo
artimieji kovose?!
Moteris – mįslė
Moters turi kažką mįslingo.
Balsas, plaukai ir rankos, smalsus protas,
motiniškas požiūris į gyvenimą,
švelni kalba.
Jos ramiuose judesiuose –
jėga, galinti nunešti viską,
kas jai ne prie širdies, šeimai kas grasina.
Ji nėra silpna lytis, kaip tvirtinama.
Šeimos saugotoja gyvenimo viražuos.
Ne kiekvienas, metantis tinklus, pagaus,
kad įviliotų kaitros paukštį į tinklą.
Jai vienai tik žinomu jausmu
ji leis mylėt save tiktai vienam.
Verkia ji iš bejėgiškumo,
kai nepavyksta ištaisyti ko arba padėt.
Ji ir jos stichija – gyvenimo mįslė.
Kaip diena ir naktis... Kaip diena naktis...
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Atgal
