Poezija
02 22. Bučinys aplanko mus kiekvieną
Prof.habil.dr. Danielius Gužas
Pabučiuosiu kančių kraujo spalvą,
Kurs išlietas buvo ginant Tautą.
Pabučiuosiu veidus jau nematomus žmonių,
Pabučiuosiu Saulę vėl iš naujo.
Aš šiandien bučiuočiau mišką ir pušies šakelę,
Aš bučiuočiau gėlę prie rūtų darželio,
Aš bučiuočiau viską, kas aplink gražu,
Kas žydi spalvomis - kuriose atgimstu.
Pabučiuot galiu aš žemę,
Žemę aš savo Tėvų,
Kur gimiau, užaugau,
Kur bėgiojau miško tekeliu.
Pabučiuoti reiktų žemės vietą, kur lėktuvai kyla,
Kurią bučiavo Popiežius Jonas-Paulius II-asis Vaityla
Aplankydamas savo motinos Lopšinę,
Ir jos tėvų Gimtinę.
Pabučiuot galiu ne lūpomis, o mostu...
Kai į jūrą išplauksiu laivu.
Aš laimingas tau ranka mojuosiu,
Mintyse „sudie“ tau paniūniuosiu.
Į jurą įplaukęs lūpomis dainuosiu:
„Lik laiminga, brangi LIETUVA,
Grįšiu vėliau aš į gimtąją šalį
Nors ir bus dar joje sutema“.
Kiek švelnumo žodžiuose meilei sudėta:
„Mama, pargrįšiu pas Tave,
Kai alyvos sužydės sodžiaus kieme,
Kai dainužę uždainuos miško pievose“.
Aš sugrįšiu pas Tave, mamyte,
Grįšiu į tėvynę amžinai.
O į jūrą plauks kiti jau laivai,
Ir mojuos rankutėm anūkai ir jųjų vaikai.
Atgal
