VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

02 20. Vakaras

Birutė Silevičienė

Vakaras juodais šešėliais nutįso,

Apgaubė vėsa seniai pečius.

Pasislėpė pavargę mano akys,

Pailsės prie mylimo pečių.

 

Šitą vakarą mūsų žvaigždė –

Danguje švytėjo aiškiai.

Degė pievoje piemenėlių laužai –

Mūsų širdys, mielasis, kaitriausiai.

 

Glamonėjo tos mylimos akys –

Pievų kilimą žiedais nusėtą.

Žvilgsnis žvilgsnį sugavęs džiaugsmingą

Juoką į lūpas įrašė.

 

Vėl vienatvėj, skausme sustingstu,

Ašara veidu vėl rieda.

Nemokėta draugystės branginti,

Bučinį siunčiu į tuštumą...

 

 

Norėčiau meilę surasti...

Norėčiau meilę žmonėse surasti,

Pagarbos, ramybės, laimės uostą.

Kad patys sugebėtų kaukes nusimesti

Ir blogio įpročius iš savęs išmesti.

 

Be meilės – gėlės žydėti negali,

Sunyksta žiedai, stiebai –

Be meilės – grūdai žemėje neauga

Ir derlius nedera visai.

 

Be meilės – neikime į žmogų,

Be meilės – nedarykime darbų,

Nes šilumai – reikia saulės...

Bendravime – išlikti žmogumi.

 

Už jūrų, marių neieškokim meilės –

Tik šalia esančią turėkime

Ir dekime saulutės šiluma,

Kam reikia jos ir dovanokime.

 

Teskraido meilė kaip balti balandžiai,

Nes jie – simbolis taikos!

Harmoniją, draugystę – žmonijos

Jie neša visoms planetoje tautoms!

 

Meilė – ugnis, kūrybos spindulys;

Meilė – išminties estafetė, kurios reikia;

Meilė – sunkumams nugalėti reikalinga,

Tikėjimo lašelį jai ar paliekame?

 

Daina, skirta laiškininkei Janinai

Pasikinkiusi bėrąjį arkliuką

Janė skuba per laukus.

Aplankys kaimų sodybas

Ir pradžiugins senukus.

 

Jos krepšelyje korespondencija:

Laikraščiai, žurnalai ir laiškai.

Rašo, rašo kaimo žmogui –

Siunčia giminės vaikai...

 

Janina pradžiugina senuką,

Moka močiutes raminti.

Ji prakalbins verkiantį anūką –

Dovanėles visiems išdalins...

 

Kam laiškelį, atviruką duos,

Laukiančią žinios mergaitę guos:
Kitą kartą, kitą kartą –

Vėl krepšelis aplankys...

 

Atskubės laukais Janina

Dviratėlį mindama.

Lyg išdykusi mergaitė –

Saulės spindulėlius berdama.

 

Ją pažįsta kaimo žmonės –

Ryt ji pensijas atveš...

Pakalbės užsukusi į gryčią

Ir vargus žmonių išveš...

 

Ateik, svajone

Ateik, maža mano svajone,

Pabūki kartu su manim.

Drąsos įduok aušros žaroje

Ir širdį mano nuramink.

 

Įsiklausau į paukščių rytmetinę maldą,

Į saulės spindulius žvelgiu.

Kokia esi graži, saulute,

Kai kyli už miškų.

 

Čia surandu ramybę,

Užplūsta tyras oras ir gaiva.

Pabūk, Šventoji, man drauguže,

Į sielą man ramybę pasėk...

 

Tegul rūstybė su banga nuplaukia,

Ir gerumas, meilė lieka tik...

Gyvenime švelnumo taip reikia,

O jį suteikti gali tik žmogus.

 

Jau įpratau dainuoti pievoms.

Žiedelį lyg kūdikį priglausti.

Trokštu pievomis bėgiot basa,

Rasas lyg perlus susirinkti.

 

 

 

Atgal