Poezija
02 06. Vida Janauskaitė-Sereikienė – kūryboje ir gyvenime...
Birutė Silevičienė
Vida Janauskaitė-Sereikienė – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, valdybos narė, puiki kūrėja, rašanti tiek poeziją ar prozą, - visada puikiai suvokia, ką nori pasakyti žmonėms savo žodžiu: nuraminti, paguosti, užjausti ar nušluostyti ašaras, bėdoje, nelaimėje ištiesti ranką, apglėbti pečius ir priglausti prie savo širdies ir kartu išgyventi tautos, žmogaus ar šeimos narių bėdas, ieško gėrio lašelio savyje, kad visiems būtų gera gyventi žemėje.
Kūryboje Vida remiasi istorinėmis temomis, nes kiekvieną dieną ji sutinka kaip šventę, kuri pasibeldžia į jos kūrybos pasaulį. Tai istoriniai išgyvenimai, sutikti žmonės (esami ir išėję), bet palikę šiltus jausmus, pasakytus žodžius, didžiausią turtą – parašytą žodį knygose, kurios pasilieka ne vienai kartai.
2015 m. spalio 3 d. laikraštyje „Tėvynė“ Nr.39 teko skaityti apie poezijos konkursą „Spindėjo beržas tolumoj...“, skirtą poeto Pauliaus Širvio 95-osioms gimimo metinėms paminėti. Pirmoji vieta buvo skirta Vidai Sereikienei.
2015 m. spalio 17 d. laikraštyje „Tėvynė“ Nr.41 rašyta, kad sakralios poezijos šventėje Berčiūnuose tarp kūrėjų 3-čioji vieta skirta V.Sereikienei.
Neseniai gavau dvi Vidos knygas: „Išėjusiems ir esantiems“ ir „Laisvės keliu“ – pernai išleistą 10-ąją poezijos knygą, kurią autorė skiria Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtpenkmečiui (1990-2015) ir valstybės atkūrimo šimtmečiui (1918-2018).
Laikraščio „Lietuvos aidas“ skaitytojams pateikiu panevėžietės poetės Vidos Janauskaitės-Sereikienės eilių.
Mieloji Vida, tegul uždegtas kūrybos aukuras būna Tavasis Šauklys į Meilę, Gėrį, Supratingumą ir Vienybę.
Sėkmės gyvenime ir kūryboje!
Mūsų laisvei dvidešimt penkeri
Švenčiame Laisvės dvidešimt penkmetį.
Skaitome: Jonas Basanavičius –
Tautos vienytojas, Dvasios milžinas,
Tautos simbolis, Vaidila patriarchas...
Taip Jį kilnūs žmonės vadino,
o mes tik per raštus pažinome.
Svarbiausia, kad Lietuvai pamatus padėjo.
Tauta augo, gyvavo, klestėjo.
Bet vėl... Išalkę raudonieji mūs
brangią Lietuvėlę okupavo.
Šviesusis tautos žiedas Sibire nuvyto,
o ir tėviškėlėje kiek sūnų dar krito.
Likęs išretintas kaimo atžalynas
Tautos sąžinę – Marcinkevičių išsiaugino.
Jis budino, žadino Tautos Dvasią –
tikėjome juo ir kad Laisvę rasime.
O Jablonskių giminės atstovui
tautos priešakyje stojus,
Sąjūdis apėmė visą tėvynę,
nors priešas tankais vis baugino...
-Sėk, sesute, žalią rūtą,
kad Lietuva laisva būtų! –
skambėjo prie visų svarbiausių
Lietuvos objektų, kuriuos tada saugojome
be ginklų, tik savo kūnais...
Atstovėjom! Dainuodami dainas
prie Parlemento, kalbėdami maldas
šaudant prie Televizijos bokšto.
Baltijos kely taip laisvės troškom!
Medininkų posto vyrų kraujas
ant aukuro sudėjo auką naują,
bet žingsnis po žingsnio ėjom į priekį,
neatsisakydami savo siekių.
Blokada, krizė, emigracija
spaudė ir naikino mūsų naciją!
Atsisakėme lito – įsivedėm eurą.
Pradėjome dar vieną etapą naują.
Rytuose Putinas vėl raudonuoja,
jo armija Ukrainos miestus
nuo žemelės šluoja,
o pas mus Kovo vienuoliktoji
tik dvidešimt penkis skaičiuoja...
Minėdami šią brangią sielai šventę,
viskam turime būti pasirengę!
Tauta turi išlikti amžinai!
Ką šiandien pasakytų Basanavičius,
Vaižgantas ir Maironis, ar žinai?
Lietuvai reikia stuburo kieto
su istorine vizija ir gyvenimiška jėga,
draugauti su visomis šalimis sviesto
ir kad nepamirštų, kad yra Laisva.
Kostui Fedaravičiui
Kudirkos pėdomis žengei,
Jo vėliavą aukštai nešei...
Bendraminčiai po ja susibūrė...
Kaimo rašytojų sąjungą įkūrei...
Kaip ąžuolas vienišas laukuos,
Paskendęs lig ausų darbuos...
Neši lietuviško kaimo žibintą,
Žiūri – pakraščiuos jau švinta...
Pasišventęs kitų labui,
Spaudi švietėjišką noragą...
Po pilnu dangum žvaigždžių
Tavo vardą vis girdžiu...
Visuos Lietuvos kampuos
Jis istorijoj marguos...
Atgal
