Poezija
02 02. Šypsokimės
Prof.habil.dr. Danielius Gužas
Šypsosi pasaulis,
Plačiai atsivėręs,
Deja, jo šypsnys kartais
mindomas atsistojus.
Nestovėkim ant to šypsnio,
Geriau šypsokimės patys.
Kai gyvenimas suyra,
Gaila būna jojo tokio.
Jis yra nelygus,
Keliais išvagotais.
Kur eini tu pasiklydęs?
Žemės nesurasi tokios.
Nėra to takelio,
Kuris šypsnin kelią klotų,
Nėra ir tikro džiaugsmo,
Nes tenka raudoti.
Verksmas nenaudingas
Šypsniui skleistis.
Kai pradedi juoktis,
Žemė tau ima sapnuotis.
Sapne žemė būna juokinga,
Daug ką reikia sudėlioti.
O nubudus netyčia
Tenka daug ką apgalvoti.
Kodėl tik vakar, o ne šiandien?
Vakar buvo taip gražu
Saulė švietė danguje,
Ir žavėjo mus visus
O šiandiena jos nėra.
Būna saulė ir be spindulių,
Be skrajojančių gėlių.
Gėlės, byrančios į žemę,
Jos likimą tavo lemia.
Nėra šilumos be kaitros,
Reik užkurt ugnelę.
Gal sušildys mus visus,
Nors ir būsim jau pasenę...
Ugnį kurstyti privalom.
Ji liepsnoja užsidegus.
Gal plazdės ji nepražuvus
Mūs tėvų šalelėj?
Kodėl šiandien taip aktyviai
Ugnys skleidžias tarp žmonių?
Nebėra ir draugo mylimo,
Slepias gėris už žiedų.
Šviesos žiedas toks trapus
Pažiūrėjus jis pabąla.
Širdyje sužadina jausmus,
Reikia kviesti jam pagalbą.
Gelbėti jausmus jausmais
Ne visad pavyksta.
Reikia proto dar pridėt,
Išminties, deja, pristinga.
Atgal
