Poezija
01 22. Kaip Tavęs man nemylėti
Birutė Silevičienė
Kaip Tavęs man nemylėti,
Jei minty manoj esi.
Į saulutę nepalyginti,
Kai šypsnį į mane tiesi.
Kaip Tavęs man nemylėti,
Jei akyse veidrodžiu esi.
Kaip gerumo – žvilgsny nematyti,
Kai mintis tokia aiški.
Kaip Tavęs man nemylėti,
Jei kalba tokia švelni.
Ir širdis negalinti tylėti,
Kai aušta diena švisi.
Kaip Tavęs man nemylėti
Tam eilėraščių, dainų sraute.
Kai širdis lyg styga virpa
Ir daina skamba graži.
Kaip Tavęs man nemylėti,
Jeigu laimę savyje neši.
Skausmo ašarą man nušluostai,
Į gyvenimą naujai keli.
Kaip Tavęs man nemylėti,
Jeigu tavimi tikiu.
Kaip gražiausiu vardu nepašaukti,
Kai Tave visur regiu.
Kaip Tavęs man nemylėti,
Jei širdyje esi,
Kaip lig Tavęs pakylėti –
Meilės ilgesiu širdyje šauktis?
Tai vis būkime kartu,
Kad neklaidžiotų mūs mintys.
Už tave brangesnio neturiu,
Kurs kelius gyvenime pramintų.
Ir nubėgo vaikystė per klonius...
Nubėgo vaikystė lyg pievų plaštakė
Ir parugėje brydė likus kitų.
Rasos karoliukai nukrito,
Sudužo ties mano taku.
Neliko Tėvelio žodžių gyvų –
Jį priglaudė žemė po savo kaupu.
Neliko sodybos, vaikystės dienų,
Oi skauda man širdį, graudu.
Prabėgo dienos mokykloje –
Vėjo greičiu nuskubėjo...
Kelyje sutikta daugel žmonių,
Bet maža buvę draugų.
Mylėjau tik kartą ir vieną iš jų,
Bet vėjai vis blaškė ir blaškė.
Kentėjau dėl daugel žmonių,
Kentėjau savu likimu.
Mažai gyvenimą mokėjau suprasti
Ir žmones atpažinti iš žodžių.
Tikėjau visais ir gailėjau,
O jie... nuėjo savais keliais.
Parklupusios – niekas nekėlė,
Alkanos – niekas nepamaitino.
O aš tenorėjau švelnumo ir meilės:
Tėviškos meilės skaidrumo ir džiaugsmo.
Tave sutikau...
Tave netikėtai kelyje sutikau
Ir veidą nudažė raudonis.
Žinau, kad karštai pamilau,
Nes beldėsi grožis į širdis.
Ne viską galėjau kalbėt atvirai
Be galo kukli buvau.
Ta meilė paliko gyventi manyje –
Tau tai pasakyt nedrįsau.
Kur vėjai mėtė ir blaškė,
Kai žmonės skriaudė ir glaudė –
Visada Tave prisiminus –
Krito ašara, krito sūri.
Nubėgo vaikystė su pievų plaštake,
Rasos karoliukai pripildė akis –
Norėčiau dar būti mažytė mergaitė,
Kad skausmas išnyktų, nurimtų širdis...
Vaikystės aidas
Švelniai nubangavo vaikystė lyg jūra.
Džiaugsmas, juokas paliko sapne.
Rodos, vakar pyniau gležnas kasytes,
O šiandieną jau sruoga nusvirus žila.
Tiktai vakar bėgiojom ir klykėm,
Kaip pempės, palaukėm basi.
Dabar jau anūkai, proanūkiai mūs klykia,
O, jaunyste, kokia srauni...
Liko brydė mūsų vaikystės
Tėviškėlės keleliuos gimtuos.
Liko vienišas mano berželis,
Kurio vis kasdieną ilgiuos...
Jau kiti bėga mūsų keleliais,
Jau kitų lieka brydė laukuos.
Ir paukšteliai jiems užtraukia giesmeles...
Tiktai šulinio svirtis parimus
Ilgisi dainelės manos.
Mamytei
Nušluostyk ašaras, Mamyte,
Gėlelių puokštę imdama.
Tu visada tikėjai, Mama,
Kad mes sugrįšim pas Tave.
Ištarki dar žodelį švelnų,
Gėleles prie širdies priglausk.
Pažvelki žvilgsniu tyru
Ir šiluma vaikus apgaubk.
Šypsokis, miela Mama,
Sulute kelyje lydėk...
O mes nuklosim Tavo kelią
Gėlių nuostabiais žiedais...
Apsaugok mūsų kelią, Mama,
Nuo priešų ir vargų.
Kaip linksma pas Tave sugrįžti
Ir pasidžiaugt kartu.
Žvaigždelėmis išskridome kas sau –
Visi Tavo vaikai tolyn.
Palikę gimtą namą –
Norėjom laimę pasivyt.
Nesmerk, Mamyte, mūsų –
Visų mamų tokia dalia.
Susukti lizdelį savą –
Vaikeliai trokšta visada.
Anūkų pulkas bėga
Papieviais su daina.
Kaip gera, Motinėle,
Sugrįžti pas Tave.
Motulė žvalgosi į kelią,
Nusvirusi jos garbana žila.
Juntu širdyje didžią kaltę –
Nesu senatvėje šalia.
Nušluostyk ašaras, mamyte,
Gėlelių puokštę glausdama.
Nesmerk, mieloji, mūsų –
Visų Mamų tokia dalia.
Vaikai išauga ir palieka
Gimtus namus, tėvus.
Bet – širdžių takas – pasilieka,
Kur visad veda į namus.
Jis neužžels žolėm ar piktžolėm,
Jo nepadengs skausmingais akmenėliais.
Nuklotas tas kelias –
Švelnumu Tavo, meilės ugnelėmis.
Ir jos visiems užtenka...
Kaip gera būt kartu.
Kiek čia minčių įgauta,
Kiek džiaugtasi, kalbėta visų...
Dovanok...
Dovanok man jūrą,
Dovanok man saulę,
Dovanok mėnulį
Ir žvaigždžių pasaulį.
Dovanojai Tėtę,
Dovanojai Mamą,
Dovanojai Žemę
Ir gimtinės namą.
Dovanojai protą,
Dovanojai juoką,
Dovanojai upę,
Dovanojai draugą.
Dovanojai žvilgsnį,
Dovanojai meilę,
Dovanojai darną –
Amžiną ir gražią.
Dovanok mums jūrą,
Dovanok mums saulę,
Dovanok mums meilę –
Didelę ir gražią.
Ir todėl taip gera
Žemėje gyventi –
Į žvaigždžių pasaulį
Šiandien pasinerti.
Atgal
