Poezija
01 16. Sugrįžk, žmogau, iš kur tu išėjai
Prof. habil. dr. Danielius Gužas
Sugrįžk, žmogau, iš kur tu išėjai:
Iš Tėviškės laukų, gimtosios žemės.
Kur močiutė liūliavo tave
Pirkioje, kurioj tu gimei.
Amžina ramybė tebūna
Šalyje, kurioje tu gyvenai.
Šviesūs rūmai tegu griūva
Kur laikiną laimę radai.
Tu pamiršai tėvų žemę
Toli iš gimtinės nukeliavai.
Sunku grįžt, kai auksas viską lemia,
Lopšinės dainą jau pamiršai.
Prisimink mane, laukiantį prie kelio:
Prie kelio kryžkelės, kurion aš pasukau.
Ne visi laimingi, kurie taip mąsto,
Aš savo laimę - suradau.
Suradau laimę, kurią turėjau gimęs
Paskirtą iš aukšto Dangaus.
Nesuprantama laimės tyrėjams
Kodėl aš laimingas tapau?
Laimė ne piniguos, kurie mus gundo
Parduoti žemę savo tėvų.
Parduoti sąžinę, vienintelę, kurią mes turim,
Likti be tėvynės ir be tautos.
Sugrįžk, žmogau, apsikabinkim,
Bučiuokim žemę mūs tėvų.
Tikiu aš laime, kuri mums skirta
Prikelkim ją iš praeities laikų.
Prikelkim vėl, tegul ji žydi
Žiedais vaivorykštės laukų gėlių.
Kad niekad jos daugiau netryptų –
Čia mūsų žemė, kurią taip myliu.
Myliu šią žemę, kurioj augau ir bėgiojau
Laukų tarp beržynų takeliu
Rudenio ružavą lapą pakėlęs
Pamiršti niekaip negaliu.
Jis mielas, gležnas, trapus,
Šilkinėmis gyslom papuoštas.
Jose - lyg kraujas,
Pralietas kovose mūs tėvų.
Mylėk, lietuvi, savo gimtą žemę,
Nesvarbu, kur esi nukeliavęs.
Likimas grįžti mums laimę lemia,
Atgal, kur ąžuolo šaknis tu palikai.
Ąžuolo šaknys, tryptos savų ir svetimų
Širdyje mūs jos neišnyksta,
Todėl, kad buvai gyva tėvų širdyse:
Tada, dabar, ir amžinai.
Atgal
