Poezija
01 16. Kregždutė
Vladislava Kursevičienė
Grakšti ir lengvutė
Atskrido kregždutė,
Sparnai – juodos žirklės,
Bet baltas pilvukas.
Pagurklis raudonas,
Ryškus visas kūnas,
Grakštesnio paukštelio,
Atrodo, nebūna.
Aukštai virš palangės
Sulipdė lizdelį,
Tad lietūs ir katės
Pasiekt jo negali.
Nuo ryto ankstyvo
Ji dirba ir dirba,
Kregždžiukai juk auga –
Širdelė jos kirba.
Giminaičiai
Ir prašneko pomidoras,
Pasipūtęs kaip bajoras:
Esu storas ir raudonas,
Viso daržo kapitonas.
Ko esi toks pasipūtęs? –
Klausia žvirblis atsitūpęs
Ant šiltadaržio stogelio,
Ten kur atdaras langelis.
Tu ne daržo šeimininkas,
Štai, kaip dreba tavo kinkos.
Tu šiltadaržio plevėsa.
Va, tiktai orai atvėso,
Tau jau galas, kapitone,
Juk papuvęs tavo šonas.
Ir visai tu ne karalius,
Net ne princas visagalis,
Tu tik bulvės giminaitis,
Viso labo prašalaitis.
O štai bulvė – karalienė,
Nereikli, bet ištverminga,
Kiekvienam ji reikalinga.
Vis tiek pučias pomidoras
Apsišaukėlis bajoras:
Nors aš šiltnamio drąsuolis,
Man vieta lėkštėj sveikuolio.
Sraigė
Išskubėjo sraigė
Aplankyt kaimynę,
Nes pas ją šiandieną
Du sraigiukai gimė.
Reikia ją pasveikint,
Palinkėt stiprybės,
O svarbiausia niekad
Nenustot kantrybės.
Sraigė ėjo, ėjo,
O žalias kopūstas
Kelią jai pastojo,
Lyg didžiausias kupstas.
Kolei jį apeisi,
Prarasi daug laiko,
Bet svarbioj kelionėj
Visko pasitaiko.
Ir aplink kopūstą
Sraigė pajudėjo,
Aplankyt kaimynę
Juk labai reikėjo.
Dar ir šiandien eina
Aplink kalną žalią,
Skuba vis į priekį,
Bet neranda kelią.
Atgal
