VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

01 12. Spalvų šaltinėlis

Dr. Algirdas Kavaliauskas

Žydėjimas

Tėtis pasodino

Ąžuolą ir uosį.

Mama – slyvų, vyšnių

Skardžio pakraščiuose.

 

Pražydo medeliai,

Laukuose javai.

Ūgteli vaikeliai.

Keičiasi laikai.

 

Kur idilė dėjos?

Kur dabar vaikai?

....Su sodintais medžiais

Žydi jų plaukai.

Vilnius, 1960

 

Ilgiuos

Rusvos žaros už kalnų

Plaikstosi rytuos,

Be savų vienam ilgu,

Laukiu sutemų,

Nes švytėjimu dienos

Džiaugtis negaliu  –

Kada sieloje nyku

Nematau spalvų.

Nei peizažai,

Nei draugai, –

Niekas neatstos

Ką prieš keletą žiemų

Palikau namuos.

Ištvert viską pajėgsiu,

Kad sulaukčiau jų:

Nuostabių, neužmirštų

Tėviškės spalvų,  

Ramaus vakaro vėsos,

Širdžiai mielos žalumos

Ir gimtos kalbos,

Vilniaus bokštų ir Neries,

Kurių taip ilgiuos.

Kilp-Javr, Afrikanda. Užpolerė, 1963

 

Neradau

Neša aidą vėjelis

Nuo snieguotų kalnų.

„Čia surasite laimę...“ –

Gudragalvių vadų

 

Žodžiai sklido į tolį,

Maišėsi su migla,

Kur Chibinai boluoja

Paslaptinga spalva.

 

Šio masyvo kalnų

Časnačoro kerai –

Gal numes nuo uolų,

Užmigdys amžinai.

 

Kritom, ropštėmės  vėl

Ligi pilko dangaus, –

Ligi šiaurės pašvaistės...

Laimės tik neradau.

Afrikanda, Užpolerė, 1963

 

Mėlynė

Mėlynių laukai akim neaprėpiami,

Gamtos atidžiai išpuoselėti, debesėlių palaistyti,

Šiaurės pašvaisčių ir pagairės vėjų prižiūrėti,

Nemindant jų nėra net kojos kur padėti.

Ši žemė kažkada priklausė kaimynams,

Kaip nekartą buvo: stipresnis teisę pamynė...

Nusiimi ginklą ir ant riedulio sėdi,

Pasigėri kaip briedė su briedžiuku mėlynes ėda,

Paskui pavalgai, prirenki kibirą sultingų uogų,

Tiems, kurie lakūnams padeda aerodrome,

Kurie pakeitė mus po bemiegių parų.

Lyg kokie burtai mėlynių –  beveik nejauti uodų;

Lyg savi žiūri mėlynų uogų mėlyni kupstai,

Dairosi aplinkui mėlynom mano akim

Ir ramina: viskas bus gerai.

Ant riedulių su ginklais ant kelių susėda kariai,

Aplink save renka uogas, net pasilenkti nereikia,

Juokauja, kemša mėlynes ir vaiko uodus,

Rodos, laimingi su mėlynėjančiom savo širdym.  

 

Dangaus mėlynė, mėlyna ant žemės,

Mėlyni paukščiai, net mėlynos žuvelės.

Išlakių eglių blakstienos numėlynuotos,

Kaip dainoj:  tokias ir sapnuosim.

Viskas aplinkui mėlynai spalvota,

Tarsi būtų užkerėta, nors visų spalvų nesuskaičiuoti.

Bet vis tiek mėlynam ežere supas Čiurlionio preliudas,

Lyg mergaitės mėlynų akių užburtas –

Nesunku suprasti kodėl mėlynėje esi nuliūdęs...

O naikintuvų ugnys ir jų griausmas šaukia,

Kad netoliese visiškai slaptas aerodromas laukia,

Išnaikinęs mėlynių milžiniškus plotus,

Išpjovęs ir išvalęs nuo eglių skarotų.

Kas čia dedasi tikriausiai niekam nė motais.

Ir kad namuose mūsų nesulaukia, ilgisi  – niekam nerūpi.

Karių daug ir mes žinom, nepaklusus kas būtų.

Iš akių suprasi – nekantrauju ne tik aš:

Kada gi mėlynieji keliai namo parves.

Alakurti, Užpolerė, 1963

 

Spalvų šaltinėlis

Tas spalvų ryškumas trykšta it fontanas

Ir pripildo orą gyvybės virpėjimu.

Per spalvas srovena šaltinėlis mažas,

Pilnas skausmo, meilės ir gilaus tikėjimo

 

Trispalvės stebuklu ir žmonių gebėjimu

Geltoną, žalią su raudona iškelt į padangę,

Kad visi matytų, džiaugtųsi laimėjimu

Ir savy laikytų šitą vaizdą brangų,

 

Kuriame senovės paslaptys ir minklės

Ne visos lig šiolei išminčių įmintos.

Nesutrukdys nenorintys pažinti praeities,

Kai žmonių žingeidumas – ligi pat mirties.

 

Spalvos kaip ir valdžios keitė viena kitą,

Žmonės vis mokinosi laimingi būti.

Akis gal apgaudavo, bet tiktai ne širdis,

Kuriose trys spalvos niekad neišbluko.

 

Koks gamtovaizdžio grožis manosios šalies,

Gyvos vėliavos spalvos, fontanu betrykštančios,

Nemunu, Nerimi neaplenkia nė vienos širdies,

Kviečia žydinčion vienybėn nuo pačios vaikystės.                                                      

Visaginas, 2015 12 12

Atgal