Poezija
01 05. Kodėl dingo žiema
Vladislava Kursevičienė
Velnias vieną gražią dieną
Vis kažką nagais skrebeno,
Po to pavogė jis žiemą
Ir už jūrų išgabeno.
Kad neliktų jos nė ženklo,
Gamtą taip jis paklaidino,
Jog žibutės mėlynakės
Gruodyje žydėt mėgino.
Pilką debesį virš žemės
Stvėrė jis ir gręžt pradėjo,
Likučius žiemos nuplauti
Juk velnioniškai reikėjo.
„Ot, dabar nebus Kalėdų,
Nesulauks vaikai eglutės,“ –
Džiaugės velnias savo darbu
Už pirtelės atsitūpęs.
Bet vaikai net nesuprato
Ko tam kipšui čia reikėjo,
Nes Kalėdos nevėluoja,
Tad laiku jos vėl atėjo.
Šv. Kalėdų belaukiant
Pasipuošė šilas sniego kepurėm,
Pušys iš džiaugsmo į dangų žiūri:
Gal saulė per rūką iškiš savo nosį,
Egles paglostys, paglostys uosį?
Apšvies ji taką vidur balto šilo,
Kuris svajingai šiandien pritilo?
Kalėdų Senelį keliaut per pasaulį
Paragins apsnūdusi žiemiška saulė.
Tuoj vėjas pakilo, papurtė šakas,
Galbūt dabar Senis ir kelio neras?
Užklos baltas sniegas visus takelius,
Nelengvas bus kelias tada pas vaikus.
Bet žilas Senelis nebijo pūgų,
Kiekvieną jis vaiką aplanko laiku.
Atgal
