Poezija
12 18. Spalvų šaltinėlis
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Tas spalvų ryškumas trykšta it fontanas
Ir pripildo orą gyvybės virpėjimu.
Per spalvas srovena šaltinėlis mažas,
Pilnas skausmo, meilės ir gilaus tikėjimo
Trispalvės stebuklu ir žmonių gebėjimu
Geltoną, žalią su raudona iškelt į padangę,
Kad visi matytų, džiaugtųsi laimėjimu
Ir savy laikytų šitą vaizdą brangų,
Kuriame senovės paslaptys ir minklės
Ne visos lig šiolei išminčių įmintos.
Nesutrukdys nenorintys pažinti praeities,
Kai žmonių žingeidumas – ligi pat mirties.
Spalvos kaip ir valdžios keitė viena kitą,
Žmonės vis mokinosi laimingi būti.
Akis gal apgaudavo, bet tiktai ne širdis,
Kuriose trys spalvos niekad neišbluko.
Koks gamtovaizdžio grožis manosios šalies,
Gyvos vėliavos spalvos, fontanu betrykštančios,
Nemunu, Nerimi neaplenkia nė vienos širdies,
Kviečia žydinčion vienybėn nuo pačios vaikystės.
Žydėjimas
Tėtis pasodino
Ąžuolą ir uosį.
Mama – slyvų, vyšnių
Skardžio pakraščiuose.
Pražydo medeliai,
Laukuose javai.
Ūgteli vaikeliai.
Keičiasi laikai.
Kur idilė dėjos?
Kur dabar vaikai?
....Su sodintais medžiais
Žydi jų plaukai.
Ilgiuos
Rusvos žaros už kalnų
Plaikstosi rytuos,
Be savų vienam ilgu,
Laukiu sutemų,
Nes švytėjimu dienos
Džiaugtis negaliu –
Kada sieloje nyku
Nematau spalvų.
Nei peizažai,
Nei draugai, –
Niekas neatstos
Ką prieš keletą žiemų
Palikau namuos.
Ištvert viską pajėgsiu,
Kad sulaukčiau jų:
Nuostabių, neužmirštų
Tėviškės spalvų,
Ramaus vakaro vėsos,
Širdžiai mielos žalumos
Ir gimtos kalbos,
Vilniaus bokštų ir Neries,
Kurių taip ilgiuos.
Neradau
Neša aidą vėjelis
Nuo snieguotų kalnų.
„Čia surasite laimę...“ –
Gudragalvių vadų
Žodžiai sklido į tolį,
Maišėsi su migla,
Kur Chibinai boluoja
Paslaptinga spalva.
Šio masyvo kalnų
Časnačoro kerai –
Gal numes nuo uolų,
Užmigdys amžinai.
Kritom, ropštėmės vėl
Ligi pilko dangaus, –
Ligi šiaurės pašvaistės...
Laimės tik neradau.
Mėlynė
Mėlynių laukai akim neaprėpiami,
Gamtos atidžiai išpuoselėti, debesėlių palaistyti,
Šiaurės pašvaisčių ir pagairės vėjų prižiūrėti,
Nemindant jų nėra net kojos kur padėti.
Ši žemė kažkada priklausė kaimynams,
Kaip nekartą buvo: stipresnis teisę pamynė...
Nusiimi ginklą ir ant riedulio sėdi,
Pasigėri kaip briedė su briedžiuku mėlynes ėda,
Paskui pavalgai, prirenki kibirą sultingų uogų,
Tiems, kurie lakūnams padeda aerodrome,
Kurie pakeitė mus po bemiegių parų.
Lyg kokie burtai mėlynių – beveik nejauti uodų;
Lyg savi žiūri mėlynų uogų mėlyni kupstai,
Dairosi aplinkui mėlynom mano akim
Ir ramina: viskas bus gerai.
Ant riedulių su ginklais ant kelių susėda kariai,
Aplink save renka uogas, net pasilenkti nereikia,
Juokauja, kemša mėlynes ir vaiko uodus,
Rodos, laimingi su mėlynėjančiom savo širdim.
Dangaus mėlynė, mėlyna ant žemės,
Mėlyni paukščiai, net mėlynos žuvelės.
Išlakių eglių blakstienos numėlynuotos,
Kaip dainoj: tokias ir sapnuosim.
Viskas aplinkui mėlynai spalvota,
Tarsi būtų užkerėta, nors visų spalvų nesuskaičiuoti.
Bet vis tiek mėlynam ežere supas Čiurlionio preliudas,
Lyg mergaitės mėlynų akių užburtas –
Nesunku suprasti kodėl mėlynėje esi nuliūdęs...
O naikintuvų ugnys ir jų griausmas šaukia,
Kad netoliese visiškai slaptas aerodromas laukia,
Išnaikinęs mėlynių milžiniškus plotus,
Išpjovęs ir išvalęs nuo eglių skarotų.
Kas čia dedasi tikriausiai niekam nė motais.
Ir kad namuose mūsų nesulaukia, ilgisi – niekam nerūpi.
Karių daug ir mes žinom, nepaklusus kas būtų.
Iš akių suprasi – nekantrauju ne tik aš:
Atgal
