Poezija
12 14. Palangos naktis prisiminus
Prof. habil. dr. Danielius Gužas
Tylios malonios Palangos naktys:
Medžiai sustingę, nejuda lapai.
Nėra vėjelio, kuris vėsina,
Nakties ramybė širdį gaivina.
Tylą suteikia medžių tankumas,
Storas kamienas ir jų aukštumas.
Jūra nurimo, apsnūdus miega,
Noris svajoti, sutikti mielą...
Kam man svajoti, jėgas eikvoti?
Gera Palangoje sapnus sapnuoti.
Vėjas nurimo, jūra užmiega
Bangos putoja, virsta į sniegą.
Sniegas ištirpsta ir vėl atsiranda,
Skuba bangelė, krantą suranda.
Gal vėl sužadins mažą smiltelę
Putodama sniegu pavirsta.
Sniegas netikras, sniegas sukurtas
Sniegas ištirpsta ir vėl atsiranda.
Širdies jautrumas prie jo prislenka
Ką pasakysi, kai jo netenkam?
Ne sniego, šalčio, ne jo baltumo,
Šilumos jausmo dėl atsargumo.
Viskas sušyla ir sniegas netirpsta,
Gera gyventi, kai širdyje linksma.
Kas sakė, kad vėjas dejuoja,
Medžių viršūnėse šakas siūbuoja?
Jis šokti šokį medžių lapuose,
Žavingai juoktis prieš vėją ruošias.
Juokias, kvatojas, kai giria ošia,
Banga banguoja medžių viršūnėm.
Tai saulė teka, tai saulė leidžias,
Dainą dainuoja, tiktai nebetokią.
Atgal
