Poezija
12 08. Ties riba
Paslaptis
Algirdas Kavaliauskas
Šiaurės poliaratis. Užpolerė. Speigratis –
Kaip bevadinsi: svetimumo begalybė...
Autai pėdas, ginklai pečius nutrynė,
Ausys nušalo, tik širdin dar neprisnigo.
Šiaurės pašvaistė malonino lepečkojus ir karius –
Lokė uosto naują kvapą, pasišaukia mažus.
Maldavome: meškučiai, šleivokite atokiai, bus ramu.
Tik ant ginklo gaiduko pirštas – o jeigu?
Kai baltakailiai dingdavo už sangrūdos ledų,
Atsikvėpdavom lyg aisbergui nuslinkus nuo pečių,
Bet greit nauji pavojai per tyrus atsibaladoja.
Tad patys šaldami ledynuose gyvų ieškojom.
Sniegynai rūstavo karių vardus pusnim užnešdami.
Su pūgom galynėjomės kaip meškinai balti –
Ne visi pajėgė iš speigračio ištrūkti šaldami,
Paliko jų vardai skaudžia paslaptimi.
Skausmas
Likusiam sniegynuose
Už Chibinų kalnų,
Jų ledinių skliautų
Paslaptis vilioja...
Kiek ten vyrų jaunų
Nesuprato kalnų
Bei pusnynų gilių –
Amžinai žiemoja.
Įsiklausai – nesumoji:
Tikrai ne meška riaumoja,
Ne pusnys dejuoja...
Verkia ir vaitoja
Ne nuskriaustas vaikas,
Ne sužeistas laikas,
Ne pūga baisioji
Verkia ir vaitoja.
Rauda, aimanuoja
Stingdančiame šalty –
Nakties tamsumoje –
Gal jauti, sapnuoji...
Ir nurimt neleidžia,
Nuojauta baisioji:
Regi šiurpų vaizdą,
Praradimų žaizdą...
***
Ir girdi: bejėgė
Šaltoj vienumoje,
Lyg nuskriaustas vaikas
Verkia ir dejuoja.
Gruodžio naktis
Išėjusiam negrįžti
Koks sunkus gruodžio dangus.
Susigraudinęs ašarų negaili jis,
Gal užjaučia našlaičius mažus,
Jų tėveliams užmerkia akis.
Staugiantį vėją per gruodį šaltą
Prašėm nerūstauti ir nesibarti,
Užteks neteisybės, tapusios lemtim –
Te žvaigždelės šviečia nevilties viltim.
*
Koks bebūtų likimas nuožmus –
Belsis laikas į kraujo vartus.
Smuikas griežia melodiją žiemos,
Jaunas šešėlis prie durų sustos,
Neužmiršęs kas su artimaisiais skyrė ir rišo,
Ką sužeista širdimi jaunas paliko...
Amžinai tobulas pažinojusių atminty,
Niekad nesenstantis artimųjų širdy.
Gruodžio šlapdriboj visas sulytas
Kils kalnelin, lyg būtų išvytas
Nuo savųjų iš gimtojo namo...
Sumokėjo gyvybe už įtaigų melą.
*
Po viduržiemio dangumi tamsiu
Kada nors likimai susitiks kartu.
Nepažįstamasis neišvengs lemties,
Atėmęs naktį išdidumo ir vilties.
O gruodžio melodija skambės
Pilna širdgėlos, meilės ugnies.
Baltas gruodis neišduos paslapties, –
Nepaliks šaltyje be vilties.
Pasimatymas
Mylimai
Atėjau į pasimatymą.
Sninga jazminų žiedais.
Prisiartins nematoma...
Pabučiuos ir nueis.
Net gėlių nepaduosiu
Ir žvakelės vaškinės,
Viską švelniai padėsiu
Ant smėlėtos krūtinės.
Atgal
