Poezija
11 28. Tiems, su kuriais gyvenu
Prof. habil. dr. Danielius Gužas
Daug jau ką laikas ištrynė, daug kas pamiršta, bet gražūs prisiminimai iškyla, jie teigiamai veikia atmintį, skatina nekartoti senų klaidų. Klysti žmogiška, o surasti tiesos kelią – sunku. Reikia ir atleisti, sulaužyti savo „ego“.
Medžių giesmė
Ar girdėjai, kaip ošia girioj medžiai,
Kaip kalbas tarpusavy jie?
Ar paklausei: ko jie dejuoja?
Gal motulės, gal saulės nebeatrokuoja?
Tačiau girdėt nebeužtenka,
Reik matyt, atmerkt akis.
Viskas prieš tave iškyla –
Dėl ko gyveni, ir kas esi.
Ar girdėjai girioj verkiant medį,
Kuris dejuoja graudžiai?
Kieno čia gimtinė ir Tėvynė,
Kodėl jis nebedainuoja?
Gal dainuoja, gal negirdim,
Medžio garsas – neramus.
Širdy spaudžia jo krūtinėj,
Šlama lapai ant šakos.
Jau nuslinko debesėlis,
Ir atskridęs vieversėlis
Naują giesmę vėlei
Saulei tekant užgiedos.
Ta giesmė prikels gyventi,
Džiaugtis laime gėlių laukuose
Besiskleidžiančiuos pumpuruos,
Tekančios saulės spinduliuos.
Gal ta saulė bus šiltesnė
Debesėlių nebebus,
Užtekės, užmigti mums neleis,
Kovas kovoję nebežus.
Gal sugrįžti reiks į kiemą,
Iš kurio iškeliavai,
Lapai medžio šakose šlamėjo
Tarp šakų rasos ašara riedėjo.
Ir nudžiūvo mūsų skruostai,
Saulė šviečia danguje.
Ir sugrįžo girios paukščiai
Čiulba, šnara šakose...
Atgal
