Poezija
11 21. Lapkritis atšlepsėjo
Vladislava Kursevičienė
Jau lapkritis atšlepsėjo,
Apniuko visas dangus,
Nuo ryto per visą dieną
Merkia ir merkia lietus.
Varnėnų jau nesigirdi,
Išskrido vėl į pietus,
Tik varnos pilkos virš žemės
Suka ir suka ratus.
Žvirbliai – ir tie pasišiaušę,
O vakar buvo linksmi,
Smagiai dėl trupinių pešės,
Nors buvo nealkani.
Brisius akis vos primerkęs
Per dieną snaudžia būdoj,
Tenai nuo darganos slepias
Ir laukia, koks oras rytoj.
Susipykau su savimi
Susipykau pati su savimi:
Kodėl tokia aš patikli?
Tikiu vis tais, kas suokia gražiai,
Nors melo mačiau užtektinai.
Tikiu, kur nereiktų tikėti,
Bet blaiviai panagrinėti,
Koks tikslas šito žmogelio,
Apgauti jis gali, negali?
Ar duonos tikrai jis neturi,
O gal jam „dega kepurė“?
Ar ateis jis pagelbėt prireikus,
Savo tingumą įveikęs?
„Man reikia duonos, ant kelio,
Dar reikia papildyt kortelę“ –
Žodžiai šiurena it vėjas...
Ėmiau ir vėl patikėjau.
Atėjo mintis
Mintis atėjo nakčia:
Aš sugriebiau ją už plaukų:
Neleisiu išeit, liksi čia
Nors iki pirmųjų gaidžių.
Staiga ji virto vaizdais:
Arimas toks juodas, riebus,
Ir pieva šiukšlėtais takais,
Kur eina palinkęs žmogus.
Kodėl ši pieva klampi,
Iš kur šitiek šiukšlių joje?
Anksčiau buvo viskas švaru...
Kodėl taip painu lyg sapne?
Susipainiojo mano mintis,
Netrukus gaidžiai užgiedos,
O aš klaidžioju sapno takais
Ir laukiu rytinės aušros.
Rudeninis vėjas
Vėjas gamtai diriguoja,
Lapus rauna ir nešioja,
Medžius lanksto, stogus plėšia,
Nepagaili varnalėšų.
Išbyrėjo visos sėklos,
Visur stagarai lyg šmėklos.
Kas dabar priglaus paukštelį,
Nebent eglė šitą gali.
Tad paukštelis purpt į viršų,
Tarp šakų suradęs plyšį
Pasislėps ir bus saugus,
Čia net vėjas nebaisus.
Atgal
