Poezija
11 21. Tu atėjai
Prof. habil. dr. Danielius Gužas
Tu atėjai, kai saulė leidos vakaruos,
Kai debesėliai danguje praskydo,
Kai žiburiai sužibo kambario languos,
O spindulys skaistus slinko miego pataluos.
Tu atėjai žingsneliais nuostabiais,
Kai jūra buvo saulės spinduliuos.
Auksinis kilimas paklotas buvo,
Sutikt tave kaip žvaigždę aš rengiaus.
Žvaigždė man nepasiekiama, bet žemiška,
Ir žemėje žvaigždžių tokių yra,
Šiandien pamačiau, tu čia atėjai,
Angelas Dangaus atlydėjo Tave.
Sapnuose angelą gali matyti, bet tai ne tas.
Bučiuoti veidą ir akytes, pajusti jos rankas,
Daugiau gali nieko nematyti,
Gyvent širdim ne dėl savęs.
Mylėti žmogų tai didybė,
Troškimas sielos gilumoj.
Mylėti amžiną ramybę –
Matyti angelą sapnuos.
Tu atėjai, kai pušys jau žydėjo,
Eglė, papuošta auskarais.
Žiemos naktis pas mus jau priartėjo
Auksiniais žavingais šviesuliais.
Žvaigždutės spindi lyg danguj,
Akutės mirkčioja iš tolo.
Kas laimę Tau šiąnakt atneš,
Kas sužadins džiaugsmą iš naujo...
O džiaugsmui išlaidų nereikia,
Nereikia verkti ir dejuot.
Bučiuoti žemės gėlę vėl iš naujo,
Kuri nukrito iš dangaus.
Tu nukritai tiesiai po kojom,
Tam, kad ją pakelčiau vėl aukštai.
Sutrypti niekam jos neleisiu,
Jei ir užpultų žiaurūs vanagai.
Tu atėjai, kaip naktyje šviesi saulė,
Kuri ne visada nušvinta.
Tu atėjai, kai meilė žmogų samdo:
Mylėk Tu ją, kaip šiandien, kaip visada.
Tu atėjai pavasariui pražydus
Žibuoklių takais nusėtais paupy,
Tu atėjai, kai skruostai ėmė blėsti,
Širdis jau buvo nevilty.
Ledai ištirpo ant krūtinės
Nuo vakarėjančios šilumos.
Mylėti grožį Dievas skyrė
Ir laimę kurti jai ir dėl Tautos.
Esu laimingas, laimę radęs
Tarp sniege žydinčių žiedų,
Esu laimingas, Tave pabučiavęs
Į skruostą, ir puokštėn mėlynų akių.
Tu atėjai, kaip tik ir tuo laiku,
Kai širdis krūtinėj smarkiai plakė.
Troškau matyti Tave
Ir Tavo mėlynas akis.
Tu atėjai, kai didi audra pakilo,
Ir ošė vėjas viršūnėse pušų.
Mačiau duris atvertas
Ir Tavo veidą tokį skaistų.
Nutilo vėjas, skaisčios akys žiūri.
Matau: Ji žengia per duris.
Į mažą kambarį įėjo,
Čia sėdi vienišas žmogus.
Jis vienišas, jis mąsto:
Gal iš tikrųjų ji atėjo pas mane?
Gal žino receptą nuo karščio,
Kai liepsna dega širdyje?
Tu atėjai ne iš džiaugsmo, ne iš liūdesio,
Tu atėjai iš pagarbos.
Tu atėjai aplankyti žmogų,
Kurį pamiršo daug kas.
Pamiršo ne dėl sklerozės smegenyse,
Pamiršo dėl savo reikalų.
Pamiršo, sako, kad jis gyrės
Dar žinąs pasaulyje žymių žmonių.
Tu atėjai, kai linko šakos,
Nuo pasvirusių, nuvargintų pečių.
Girdėju dainą, artimą, kaip savo
Balsu dainuojamą kitų.
Tu atėjai ir išėjai,
Uždarydama duris paskui save.
Pravėręs jas norėjau pamojuoti,
Bet tu dingai jau tamsoje.
Buvo tamsu, akys merkės,
Mintys slinko užmarštin.
Pamąstyti dar norėjau
Ar mane dar aplankys?
Atgal
