Poezija
11 17. Gyvenimai – kaip žirniai paberti
Algirdas Kavaliauskas
Prologas
Margaspalviai gyvenimai
Supasi jūros ir dangaus mėly.
Nepažinsi, išlieka paslaptingi
Už bangų ir debesų šešėlių.
Sausumoj – nemažiau mįslingi,
Atrodo panašūs: kaip žirniai paberti,
Ir vis dėlto – jie ypatingi –
Tokie ir dingsta likimo sulesti.
Aldonai N.
Vakarėja. Kyla vėjas.
Klykia paukštis Sapieginėj,
Kaip gyvenimas svyruoja medžiai.
O už Vilniaus netoli – gimtinėj
Namas su tavim į kelią žiūri –
Gal pamatys atbėgančių vaikaičių būrį
Kuriuos tu paguosi, pamyluosi,
O, jeigu reikės, ir padainuosi,
Kad jaustųsi ramūs, augtų dideli,
O užaugę būt protingi ir geri...
Tada lauks gėlių darželis,
Sodo krūmai, daržo lysvės ir upelis,
Kuriame vargus nuplausi.
Gal pakrantėje prisėsi,
Ir į skaidrų vandenį pasižiūrėsi –
Ne save, kitus užjausi ir matysi,
Tuos, kuriems visą save išdalysi.
Daliai S.
Vertinome ir vertiname knygas galvojančias,
Lentynose ir protuose besikeičiančias –
Gyvenimo bibliotekoje išliekančias,
Į dar būsimą atmintį įsiliejančias.
Besistengiantiems galvoti – padėsiančias.
Danutei T.
Romantikos, įspūdžių, tolių
Pas tėvus nerandi, lyg būtų užginta!
Nebetraukė namolio,
Tik ten - kur meilė stebuklinga.
Slenka vakaro sutemos –
Kiek išvargta, kęsta.
Kodėl, Dangau, už ką?
Už meilės lakią fantaziją.
Epilogas
Gyvenimai tikrai kaip žirniai paberti,
Kurių balandžiams nevalia sulesti.
Nešamus, draskomus vėjo, bangų
Sugaudys ir sules likimai jų,
Kurie nešykšti vis naujų išbandymų,
Kad žmonės net pabiro po svetimus kraštus.
Prisikentėjusią žemelę verkdamas bučiuoja
Nuskriausto žmogaus gyvenimas sunkus.
Tad nepamirški praeities, bet dabarties laikykis,
Tiesos kelius surado ne visi, deja –
Būk savimi, būk linksmas ir matyki
Kaip gėlėse Tau šypsos mylima.
Atgal
